Komiksas privers į Šiaulius pažvelgti naujomis akimis

Rudens pabaigoje skaitytojus pagaliau pasiekė Šiaulių dailės galerijos ir leidyklos „Aukso žuvys“ išleistas komiksas „Keliuonė“. Dvejus metus trukusio kūrybinio proceso autoriais tapo rašytojas Rimantas Kmita ir iliustratorius, architektas Povilas Vincentas Jankūnas, kuriems teko nelengva užduotis – papasakoti apie Šiaulius komikso formatu.

Pasirodžius leidiniui, kalbiname autorius: kam privaloma perskaityti komiksą? Ar komiksas tik vaikams? Kokie atradimai ir sutapimai nustebino autorius? Kaip skaityti sukurtą mitą, kad nepasiklystum? Kiek jame istorinio rimtumo? Kūrėjai atsako paprastai – jų tikslas sudominti, o mūsų – skaityti ir nesiliauti pateikti klausimų bei ieškoti atsakymų.

Miestas turi savo mitą ir tu esi jo dalis!

– Akivaizdu, kad reikėtų pradėti nuo to – kam ir apie ką yra komiksas „Keliuonė“?

RIMANTAS: Akivaizdu, kad komiksas yra apie Šiaulius, jų istoriją ir mieste gyvenusias asmenybes ir kad jis skirtas visų pirma paaugliams. Nebūtinai akivaizdu, kad knyga ne tik pasakoja apie Šiaulius, bet moko (tikiuosi) į savo aplinką pažvelgti kūrybiškiau, už kasdien praeinamų gatvių, pastatų, paminklų pamatyti nekasdienes istorijas, kurios mus taip žavi, kai žvalgomės po svetimus miestus. Bet istorijų yra visur.

POVILAS: Trumpai tariant, tai komiksas šiauliečiams apie Šiaulius. Bet tariant ilgėliau – tai knyga visiems, kurie turi bent kruopelę žingeidumo ir domisi istorija, fantastika, mitologija bei miestais. Visiems, kurie kažkada buvo jauni ir įsimylėję. Visiems, kurie nori atrasti kažką naujo ir nematyto savame kieme. Visiems, kurie yra jauni širdy ir nebijo į savo rankas paimti knygos, pasakojančios Šiaulių istoriją tūkstančiu ir vienu paveikslėliu.

– Vis dar gajus mitas, kad komiksų žanras yra tik vaikams, jaunimui, nors Lietuvoje pasirodo vis daugiau šio žanro leidinių, kurie kaip tik pasakoja apie nelengvas temas (kas ir visiems gerai žinomas „Sibiro haiku“). Kokia jūsų nuomonė apie komikso žanro galimybes ir iššūkius?

POVILAS: Komiksų kultūros sklaida Lietuvoje yra gana plati ir kebli tema. Ši meno forma (kaip ir visa puokštė kitų mūsų gyvenimo aspektų) buvo paveikta ir sutrypta sovietmečio. Tais metais Lietuva atsiliko nuo pasaulinių tendencijų ir naują laisvę pasitiko, neturėdama savo „komiksų kultūros“. Vietinė produkcija buvo gana skurdi ir fokusuota būtent į karikatūras. Bendras žanro suvokimas ir įvertinimas suaugusiųjų amžiaus auditorijoje rėmėsi į stigmą, kad tai tik vaikams skirta medija. Per nepriklausomybės metus komiksai po truputį skynėsi ir vis dar skinasi savo kelią į platesnes auditorijas. Komiksų perėjimas nuo žurnalinės į knyginę formą, sekant vakarietišku pavyzdžiu, bei pasakojimai apie unikalias mūsų šalies patirtis ir išgyvenimus tikrai toli mus pastūmėjo lietuviškos komiksų kultūros kūrimo kelyje. Tačiau jaučiu, kad vis dėlto dar reikės nemažai laiko bei gerų kūrinių, kad šis žanras įgytų stipresnį ir solidesnį visuomenės įvertinimą.

Dažnai tenka pabrėžti būtent pačios „komikso“ sąvokos problematiką. Žodis, išvestas iš žodžio „komiškas“, akivaizdžiai nuo pat pradžių bus sutiktas nelabai rimtai. Su tuo Vakaruose jau seniai kovojama, bandant įvesti tokius naujus terminus, kaip „graphic novel“, kurie Lietuvoje vis neprigyja dėl vertimo keblumų. Japonijoje komiksai turi „Manga“ pavadinimą, Prancūzijoje tai „Bandes dessinées“. Manau, kad net ir toks paprastas dalykas, kaip žanro įvardijimas, rodo jo vietą vietinėje kultūroje.

Nepaisant visų keblumų, su kuriais susiduria komiksai Lietuvoje, asmeniškai tikiu šiuo žanru ir jo galimybėmis įdomiai bei netradiciškai pasakoti apie tai, kas mums svarbu. Galime rašyti ir skaityti romanus bet kokiomis temomis, nematau, kodėl negalime piešti ir skaityti komiksų.

RIMANTAS: Man patinka komiksas – tai toks kinas ant popieriaus. Nežinau, ar čia reikia kaltinti sovietmetį, kad tuo metu turėjome tik Paršiuko Čiuko nuotykius ir neturime tokios komiksų kultūros kaip Belgijoje ir Prancūzijoje, bet geriau nieko nekaltinti, o dirbti tai, kas patinka, ir perspektyvos bus šviesios.

– Kurdami komiksą, ne vieną valandą praleidote, naršydami įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Kokie didžiausi atradimai, kuriais norite pasidalyti?

RIMANTAS: Mažoji dalis tų atradimų rado vietos pasakojime. Didžioji dalis arba liko neįtraukta, arba įtraukta, tik neišplėtota. Šįkart gal daugiau galvojau apie geležinkelio svarbą Šiaulių miestui. Be geležinkelio miestas, neturintis upės, nebūtų išaugęs. Be to, pirmoji Šiaulių panoraminė nuotrauka daryta pirmojo traukinio atvykimo proga.

Iš tiesų, kuriant šį pasakojimą, reikėjo sujungti skirtingas asmenybes, laikus, skirtingas vietas. Tai didžiausia paieška ir buvo – kaip vienas reiškinys jungiasi su kitu. Taip geležinkelis jungiasi su fotografija, fotografija – su vaistinėmis, nes ten fotografai pirkdavo reikalingų cheminių medžiagų, ir t. t. Gal vienas iš vaizduotę atšviežinusių momentų buvo „Aušros“ muziejaus padarytas Šiaulių maketas, kuriame gerai matyti trijų šventovių buvimas greta miesto centre vienu metu – bažnyčios, cerkvės ir sinagogos. Ir kai dabar pagalvoji, iškelti cerkvę iš miesto centro tarpukariu reikėjo drąsos, nes nebuvo to laikotarpio, kai dėl tokių sprendimų niekas nesigręžiotų į didįjį kaimyną, kad tik nesupyktų ir ko nors nepadarytų (palyginkime su šiandieniniu trypčiojimu dėl Raudonosios armijos karių kapų perkėlimo).

POVILAS: Kadangi Šiaulių miestas iki kūrybinio proceso pradžios man buvo nepažinta žemė, viskas, prie ko tik prisiliečiau, buvo nauja ir įdomu. Išskiriant konkrečiau, galbūt ryškiausiai įsirėžė keistai lemtingas atsitiktinumas. Ieškant vaizdinės medžiagos, žiūrėjau nuostabios „Stop juostos“ laidos serijas, skirtas Šiaulių tarpukario modernizmo architektūrai atskleisti. Šių laidų pasakojimai dažnai išsiplečia ir į platesnius vietos kultūrinius horizontus. Šiaulių atveju tai buvo interviu su laikmečio liudininku, menotyrininku Vyteniu Rimkumi, kuris užsiminė apie savo tėčio Jaroslavo Rimkaus sukurtą pirmąjį lietuvišką komiksą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“. Pats leidinys man buvo didžiulė sensacija, bet faktai, kad jis sukurtas būtent šiauliečio, pasivadinusio J. Šiliečio slapyvardžiu, ir išleistas 1922 m. (lygiai 100 metų nuo „Keliuonės“ komikso kūrybos pradžios), man pasirodė truputį daugiau negu tik atsitiktinumai. Labai linkėčiau, kad šį išskirtinį, įvairiomis politinėmis intrigomis apipintą, bet kartu vis dar itin lengvai skaitomą kūrinį iš naujo atrastų ir šių dienų auditorija.

– Komikse veikia ne viena moteriška figūra, būtent per jų darbus skleidžiasi gražus pasakojimas apie Šiaulius, kaip rūpesčio vienas kitu miestą. Ar galėtumėte papasakoti, kaip tos moterys čia atsirado, kurių istorijos jums patiems yra įdomiausios?

RIMANTAS: Kai vaikščiojome po Šiaulius su Povilu ir kalbėjome apie ryškiausias figūras, kažkas (Kristina Šapytė iš TIC’o?) sako: „Nu, vieni vyrai toje Šiaulių istorijoje.“ Bet istorijoje niekada nebūna „vieni vyrai“, mes tik kalbame apie juos daugiau. O kai man pradėjo ryškėti rūpestis vienas kitu, tai moterų istorijos čia labai tiko, jų širdyse rūpesčio paprastais, mažais (kurie iš tiesų yra patys didžiausi) dalykais daug daugiau negu vyrų karuose, politikose, ambicijose ir šlovės siekiuose. Iš komikse pavaizduotų moterų norėčiau grįžti prie Onos Lukauskaitės-Poškienės: ir jos šeimos istorija, ir gyvenimo kontekstai – nacių okupacija, Holokaustas, komunistai, tremtis į Sibirą. Ir visada tarsi iš advokato tėvo perimtas noras grumtis už tiesą, negalvojant, ar tau tai naudinga. Tiesa retai kada būna naudinga.

POVILAS: Manau, kad Šiaulių moterys iš niekur neatsirado. Jos visuomet čia buvo. Rimantui kurpiant istoriją, puikiai susipynė Aleksandros Zubovienės, Stanislavos Venclauskienės ir Onos Lukauskaitės-Poškienės (Hanios) gyvenimų gijos. Aš šias įstabias moteris pažinau būtent dėl autoriaus rašytos istorijos. Perėmęs knygos kūrimo vairą ir pagal tekstą piešdamas komiksą, jas pažinau dar kitaip. Negalėčiau išskirti vienos, nes knygoje jos veikia lyg Šventoji Trejybė, kiekviena papildanti gyvenimo ir miesto lygtį sava prigimtimi.

Pirma susitinkame su Aleksandra, kurios funduotoje mokykloje mokosi pagrindiniai komikso veikėjai. Vėliau susipažįstame su nepalaužiama ir niekuomet nenurimstančia Hanios dvasia. Galų gale, savo drąsą ir motinišką pradą pademonstruoja gausybę vaikų po savo sparnu priglaudusi ir užauginusi Stanislava. Tie, kurie skaitys, sužinos, kur net ir šiandien galima išgirsti šių įstabių moterų širdžių plakimo aidą...

– „Keliuonė“ įdomi tuo, kad pagrindiniai herojai atsiduria mitiniame laike, kuris yra priešingas istoriniam pasakojimui – atsiranda interpretacijų, nuokrypių. Kiek rimtai skaitytojui priimti jūsų kuriamą mitą? Kaip nesutrikti?

RIMANTAS: Aš mėgstu sudėlioti istoriją iš faktų. Ir labiau esu linkęs ne tuos faktus pritempti prie siužeto, bet iš skirtingų faktų ryšių, paralelių, panašumų, kurių tikrovėje gal ir neegzistavo, sukurti netikėtą pasakojimą. Kad žmonės naujomis akimis pažiūrėtų į žinomas vietas, pastatus, žmones. Panašiai kūriau ne tik komiksą, bet ir ekskursijos „Didieji Šiauliai“ scenarijų. Abiem atvejais mane pasiekė Šiaulių istoriją puikiai išmanančių žmonių verdiktas, kad viskas taip ir buvo. O mes juk žinome, kad rašytojai, imdamiesi istorinių temų, istorikams niekada neįtinka. Aš verčiuosi per galvą, kad efektas būtų ne iš faktų iškraipymų, pagražinimų, o jų sugretinimo. Tada skaitytojas ar klausytojas galbūt užsimanys pats įsitikinti, ar tikrai taip galėjo būti, ir eis ieškoti daugiau informacijos, skaityti knygų.

POVILAS: Viskas yra realu, jeigu tik tuo tikime. Man šis Šiaulių mitas yra daugiau negu realus, kadangi kurdamas juo gyvenau ir jį išgyvenau. Manau, kad kiekvienas skaitytojas, versdamas puslapį po puslapio, neišvengiamai taip pat išgyvens šį mitą, o tuomet tik nuo jo ar jos priklausys, ar mitas tikras, ar ne, nes juk mitas gyvena mumyse ir tik nuo mūsų priklauso jo gyvastis.

Tikra tiesa, kad mitinė erdvė gali būti laki, klampi ir sunkiai suvokiama, bet šiuo atveju tikrai nėra ko bijoti. Juk keliaujate ne vieni, o ir mįslingą „žemėlapį“ Laumė jums dar susimilo palikti...

– „Keliuonė“ tapo pirmuoju (tikėkimės, ne paskutiniu!) leidiniu, kuris komikso formatu pasakoja Šiaulių istoriją, o 1922 m. šiaulietis J. Šilietis išleido pirmąjį komiksą Lietuvoje. Gana simboliška, kad po šimto metų vėl grįžome prie komikso Šiauliuose?

RIMANTAS: Sutapimas, bet gražus. Aš tokių ir ieškau savo istorijoms. Kai tokie netikėti sutapimai ištinka, tai norisi, kad jie taptų dėsningumais ir Šiauliai turėtų daugiau pasakojimų apie miestą, taip pat ir komiksų.

POVILAS: Arba tai nuostabus ir neįtikėtinas atsitiktinumas, arba taip turėjo nutikti ir nutiko. Nedrįstu teigti, kad tai būtent viena arba kita. Tik džiaugiuosi šiuo puikiu sutapimu bei tuo, kad, net ir praūžus tokiam šilto ir šalto kupinam šimtmečiui, komiksai vis dar leidžiami ir skaitomi Lietuvoje ir būtent Šiauliuose.

– Istorija tikrai kartojasi, sukasi ratu. Jei reikėtų palinkėti ko nors šio leidinio skaitytojams, ko palinkėtumėte?

RIMANTAS: Aš norėčiau, kad žmonės atrastų istorijas tame kaime, mieste, vienkiemyje, kuriame gyvena, jas pažintų, pasakotų, dalytųsi. Gyvenimas taptų tik įdomesnis.

POVILAS: Pirmiausia – atrasti. Šiauliečiams linkėčiau per kūrinį pažvelgti į savo miestą naujomis akimis, pastebėti tai, pro ką pripratusi akis dažniausiai praslysta nejučia, o svečiams ir kitų polių gyventojams – susipažinti ir užsidegti noru įminti Šiaulius gyvai, trepsint savomis kojomis.

Patyrus šį atradimo džiaugsmą, visiems skaitovams dar palinkėčiau įsikvėpti ir toliau kurti šį miestą ir jo istorijas, gyvenant čia kasdieną ar tik vieną vienintelę dieną keliaujant jo gatvėmis.

Galų gale, būtų tikrai nuostabu, jei dar po šimto metų kokie nors ateities žmonės, atsispyrę nuo mūsų mito, pratęstų šią tam tikra prasme jau besiformuojančią Šiaulių komiksų tradiciją.

Komiksas „Keliuonė“ išleistas vykdant Šiaulių dailės galerijos projektą „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio leidyba ir sklaida“, kurį dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Ko­mik­so „Ke­liuo­nė“ pri­sta­ty­mo Šiau­lių kny­gų mu­gė­je įra­šas: https://youtu.be/RYCpHEwaMKo?si=4IQBWb1zoTGozuxn