| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Rugsėjo 9 d. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta jubiliejinė Dalvyčio Udrio tapybos paroda „Fides Colore“ („Tikėjimas spalvomis“). Kokia spalva dailininkas tiki labiausiai? Visomis. Jam tai toks procesas, lyg vandens tekėjimas. Taip ir bėga...
– Ar tikrai nėra niekas paklausęs, ar jūsų vardas Dalvytis, ar Udrys?
– Ne, ne, ne. Yra paklausę, aišku. Bet klausdavo tie, kurie nežinojo. Nes Dalvytis yra iš Dalios ir Vyto – mano tėvų – vardų sudėtas. O draugai visą laiką mane vadina Bedalviu. Tik dabar kažkaip keistai šiandien visi mane vadina Dalvyčiu. Bet šiaip visur rašydavo Dalvis ir viskas.
– Jūsų paroda yra „Tikėjimas spalvomis“. Kokia spalva tikite labiausiai? Kuo dar tikite?
– Visomis. Iš principo visomis. Darai kompoziciją ir tada sprendi, kokias tas spalvas dėti, nes labai dažnai net nežinai, ar spalvos atsiranda dėl kompozicijos, ar dėl tos nuotaikos. Kartais jos kitaip atrodo, kai pradedi tapyti apšviestame kambaryje, ir kitaip atrodo kitokiame apšvietime. Čia galbūt iš išorės kažkam yra labai didelis: „Kodėl taip, kodėl anaip?“ Man tai toks procesas, vandens tekėjimas ir viskas. Taip ir bėga...
Kuo dar tikiu? Nežinau. Aš tikiu, kad nelabai didelei aplinkai tai yra įdomu, nors gal. Bet tai yra man svarbiausia ir aš taip turiu daryti. Nes reikia organizuoti, daryti, galvoti, kur susidėti. Kartais kiti šito neįvertina. Kaip gauti drobių, kaip jas pasistatyti. Bet tikėti kitais dalykais irgi neišeina.
– O savo žmona tikite? Ar nekonkuruojate, būdami abu menininkai?
– Tikiu. Ji kitą mėnesį darys parodą. Tik ji yra grafikė, aš užsiimu tapyba. Tokia ir konkurencija – vienodai nedarai. Ir kiekvienas dailininkas tam tikroje erdvėje yra konkurentas. Bet šiaip visi skirtingi.
– Gimėte Kaune, bet gyvenate Šiauliuose. Ar jums patinka čia gyventi ir ar nepasiilgstate Kauno?
– Aš nežinau. Ten gimiau, tėvas gimė ir gyveno, turiu nemažai giminių ir visa kita. Aš nesijaučiu svetimas, daug ką pažįstu. Nors dabar jau seniai ten buvau. Net nelabai sureikšminčiau Šiaulių. Kai mes keliaujame, mums patinka kitos vietos. Nes sakome, kad ten save atrandame. Visuomenėje vyrauja požiūris, ypač rajonuose, į gyvenamąją vietą žiūri tik kaip į vietą permiegoti. O paskui visi važiuojame ir kažką darome. Kad ir gyvenu Šiauliuose, bet šiais metais turėjau parodą Vilniuje, kitą kartą kitur ją darai. Nėra taip, kad tu pririštas prie teritorijos.
– Ir kokia vieta Šiauliuose yra jūsų mėgstamiausia?
– Sunku pasakyti. Aš dabar nuolat išgyvenu dėl Šiaulių. Išgyvenu dėl to, kad mažėja galerijų. Tarp 30 geriausių restoranų nėra nė vieno Šiauliuose, Panevėžyje irgi nėra. Palyginus Šiaulių galimybes, miestas gali būti geresnis.
Bet reikia stengtis, o kažkas turi daryti. Parodą, restoraną ar dar ką nors. Nežinau, kokia man vieta yra geriausia, greičiausiai man čia patinka. Man patinka, kaip Šiauliai yra sutvarkyti. Aišku, kartais nepatinka, kad tušti pastatai yra dešimtmečius neišnaudojami. Yra, kas patinka ir kas nepatinka.
– Tikriausiai vienu metu buvote hipiu, nes ilgus plaukus turėjote?
– Turėjau. Ir hipiu, ir panku buvau. Ir auskarą turėjau vienu metu. Tų etapų buvo daug – ir krišnaitu buvau, ir tranzuodavau. Kažkada autostopu po buvusią Sovietų Sąjungą važinėjau. Tie laikai turėjo savo pasiūlymų meniu.
– Kokia tapymo technika jums yra artimiausia?
– Aliejinė technika yra mano mėgstamiausia. Šiemet pabandžiau ir kitokias technikas. Gal su laiku bus kitaip.
– Jums teko dalyvauti Paberžės pleneruose. Ar nepasitaikė galimybė pabendrauti su Tėvu Stanislovu?
– Su Tėvu Stanislovu nebendravau, nes jis jau buvo išėjęs anapilin. Kai kuriuos jo draugus sutikau. Bet plenerai yra tokia aplinka, kur susitinki su draugais, kuriuos pažįsti. Kiekviename mieste gali turėti jų rinkinį. Bet aš nežinau, ar noriu į juos važiuoti daugiau. Man jie kartojasi. Nors gal ir norėsiu.
– Vienas jūsų hobių yra robotika. Kaip tuo susidomėjote?
– Susidomėjau pas draugą, kai reikėjo technologinių dalykų. Parsisiunčiau iš „Aliexpress“ dinamikų muzikiniam projektui. Susukome skardas ir beveik nesimatė, iš kur ta muzika. Tada pradėjau domėtis, kaip viskas veikia, ir man patiko. Paskui galvojau, kaip pasidaryti lazerį. Sėdau ir pradėjau daryti 3D spausdintuvą, bet jis buvo per didelis. O metalo lauže pamačiau gražius aliuminio profilius ir pradėjau antrą daryti. Namuose turiu du 3D spausdintuvus, pirmas pradeda gaminti detales antram. Dabar padariau ir lazerį, bet technologiniai dalykai neatsirado vakar.
Prieš keletą metų dviratis prie pat Šiaulių dailės galerijos buvo perdarytas į piešimo mašiną. Tai buvo didžiulė 30×30 m erdvė. Buvau dalyvavęs ir metalo pleneruose, kai visi renkame detales, metalo lauže viriname. 3D spausdintuvai greičiausiai buvo tokia loginė tąsa, kai galvoji, ką dar galima padaryti.
– O robotai neužkariaus pasaulio?
– Neužkariaus. Šimtu procentų neužkariaus. Nebijau dirbtinio intelekto, kaip, pavyzdžiui, vaizdą gaminant, paleidžiu daugybę savo mokinių su vienodais fotoaparatais ir optikomis. Tik specialistas išrinks darbus, kuris mokės matyti kompoziciją, apkirpti ir visa kita. Palyginti su ankstesniais laikais, fotoaparatas nebereikalauja akademinių žinių, kaip piešti arba tapyti, bet jis neatrenka to vaizdo. Todėl aš labai abejoju. Bandžiau „DALL-E“ dirbtinio intelekto programą, kuri sukuria paveikslą pagal pageidavimus. Bandžiau padaryti pagal Klimtą, pagal Mažylę ir rezultatai buvo labai paviršutiniški. Kol kas aš nebijau ir nemanau, kad kažkas turėtų būti...
Menininkų reikės, bet jie turės specializuotis. Net jei ir bus robotas, jis pats tikrai visko nepadarys. Ir nemanau, kad kažkada jis pats kurs. Aš nesulauksiu, kada mane gąsdins dirbtinis intelektas.
0 0 0 0 1 0 0 0
1 1
0 0 0 5 0 0 1 0 0
0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 3 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
