Dakarą įveikė ir pirmasis mažeikiškis

Dakaro ralis jau ne vienus metus tituluojamas vienu „beprotiškiausių ir sunkiausių“ pasaulyje. Ralio istorijoje įrašytas ir mažeikiškio vardas: iš antro karto prologą ir dvylika etapų per dvi savaites įveikė 41-erių metų motociklininkas Modestas Siliūnas. Sportininkas tvirtino: Dakaro dalyviams kiekviena diena dovanoja vertingų pamokų.

Pasirodymą įvertino labai gerai

Šių metų Dakaro ralyje, be mažeikiškio, startavo dar keturi motociklininkai iš Lietuvos. Finišą pasiekė tik keturi, nes nuo motociklo kritusiam Gediminui Šatkui lūžo raktikaulis, ir ralio tęsti jis nebegalėjo.

„Jeigu juokaujant, tai pirmoji mintis, baigus lenktynes, buvo tokia: pagaliau pasibaigė. O iš tikrųjų, kai pasieki užsibrėžtus tikslus, patiri daug džiaugsmo, ir tai yra pirmasis jausmas. Tik paskui ateina mintis, kad pagaliau baigei tas nepaprasto sunkumo varžybas“, – sakė M. Siliūnas.

Sportininkui tai buvo antrasis startas Dakare: praėjusiais metais jis įveikė pusę lenktynių – išvažiavo į šeštąjį etapą, tačiau dėl rankų traumų, kurias patyrė krisdamas, nebepajėgė pakelti motociklo, negalėjo pavažiuoti ir kvietėsi organizatorių sraigtasparnį.

Šiemet sportininkas užėmė 52 vietą bendroje motociklininkų įskaitoje (iš viso ralyje dalyvavo 134 motociklininkai), o „Rally 2“ motociklų įskaitoje iškovojo 42 vietą. Kaip sakė sportininkas, užimta vieta jam yra didelis pasiekimas. Dar pernai, kai startavo pirmą kartą, norėjo patekti tarp septyniasdešimties stipriausiųjų motociklininkų. Tokį pat tikslą Modestas buvo išsikėlęs ir šiemet. Septyniasdešimtukas važiuoja beprotiškai greit ir patekti tarp jų – puikus pasiekimas.

Sunkumai sportininkko negąsdina

Su techninėmis sporto šakomis motociklininkas draugauja nuo vaikystės: iš pradžių buvo kartingai, po to dar būdamas moksleivis M. Siliūnas automobiliu „Suzuki Vitara“ varžėsi tuometinėje Mažeikių „Naftkarto“ komandoje Lietuvos automobilių ralio čempionatuose, iškovojo ne vieną pergalę.

Sportininkas pasakojo, kad pastaruoju metu dalyvaudavo automobilių ralio šešių valandų varžybose. Bet pamažu ši grupė ir šių varžybų serija pradėjo nykti. Tada pašnekovas susimąstė apie galimybes dalyvauti Dakaro ralyje. Jau iš pat pradžių galvojo, kad sunkiausiose lenktynėse pasaulyje važiuoti automobiliu nelabai pavyks, nes tai reikalauja labai didelių išlaidų, o su motociklu gal ir būtų galima.

Juolab kad Modesto gyvenime šalia automobilių sporto visada laisvalaikiu buvo ir pasivažinėjimas motociklu. Rimčiau žvelgti į dviratę transporto priemonę pašnekovas pradėjo 2020 metais dalyvaudamas Arūno Gelažninko motociklininkų mokyklos treniruočių stovykloje netoli Abu Dabio.

„Motociklų ralio disciplina sudėtinga – reikia pagauti tą važiavimą ir visa kita. Lietuvoje sunku rasti sąlygas treniruotis, todėl pradėjau važiuoti kitose šalyse, dalyvauti pasaulio čempionatuose ir kitose varžybose. Manęs nesustabdė ir tai, kad 2023 metais Maroke viename iš ralio etapų sudegė motociklas“, – kalbėjo M. Siliūnas.

Taip po truputį rinkdamas balus sportininkas ir sulaukė pranešimo, kad yra kviečiamas išbandyti Dakarą, kuris neretai pavadinamas maratonu per bekeles, purvynus, dykumas ir kalnus.

Dakare mokomasi kiekvieną dieną 

Kalbėdamas apie Dakaro kasdienybę, motociklininkas buvo lakoniškas: iš ryto, apie pusę šešių, išvažiuoji į startą savo motociklu „KTM 450 Rally Replica“, nuvažiuoji tris–penkis šimtus kilometrų ir apie šeštą valandą vakaro grįžti į bivaką (stovyklą po atviru dangumi) pas komandą.

Modestas, kaip ir visi kiti motociklininkai, visus lenktynių etapus važiavo vienas. Tačiau jo visada laukė keturių žmonių komanda: du mechanikai, kurie, pasibaigus kiekvienam etapui, „būrė“ prie motociklo – ruošė jį rytojaus lenktynėms, kineziterapeutas, kuris padėjo atstatyti fizines jėgas, ir ketvirtasis komandos narys, sprendęs visus organizacinius ir pasiruošimo sunkumus bei klausimus. Pasak M. Siliūno, pats sportininkas, baigęs kiekvieną Dakaro etapą, nori tik ilsėtis.

„Nesuklysiu sakydamas, kad lietuvių Dakaro fanų grupė yra bene didžiausia. Jie trasoje aktyviai palaiko, šūksniais ragina nepasiduoti, nesustoti. Ir tai yra gerai, fanų palaikymas „įpila“ papildomos motyvacijos, norisi kuo geriau pasirodyti, nenuvilti. O kalbant apie pačias varžybas, tai įsitikinau, kad jos ne veltui vadinamos pačiomis sunkiausiomis lenktynėmis pasaulyje“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas apie gautas pamokas, jis pažymėjo, kad Dakaro ralis dalyvius kasdien moko. Pirmiausia moko to, kad čia nereikia būti pačiam greičiausiam. Ryte išvažiuoji ir kažkas tave jau lenkia, tačiau, žiūrėk, vakare jau tuos lenkiančiuosius reikia „surinkti“ – dėl greičio genda technika, griūvama, susižalojama. „Dakare svarbiausia yra pastovumas, tikslaus sudaryto plano laikymasis ir tikslas – pradėti dieną trasoje ir ją baigti sėkmingai“, – kalbėjo sportininkas.

Mintyse tik poilsis 

Paklaustas apie sunkiausias dienas Dakaro ralyje, pašnekovas įvardijo tris paskutines lenktynių dienas, kai važiuoti jam teko turint temperatūros. Anot jo, tai jau ne trasos klausimas.

„Dakare kiekviena diena sunki, bet bendra savijauta, kai važiuoji aštuonias–dešimt valandų, išsenki fiziškai, o kur dar kova su liga. Tai tikrai nepadeda pasiekti rezultato. Dabar po tokios didelės, dvi savaites trukusios iškrovos norisi tik poilsio. Po to jau pradėsiu mąstyti, kas toliau. Šiemet vėl vyks pasaulio čempionato etapai, kviečia ir į kitas varžybas“, – apie tai, kad konkrečių ateities planų kol kas neturi, kalbėjo mažeikiškis.

Paklaustas, kuo laisvalaikiu jam maloniau važiuoti – automobiliais ar motociklu, pašnekovas ilgai negalvojo: „Kažkaip norisi visada imtis motociklo. Tiesiog sėdi ir važiuoji.“

Dakaro ralis – kasmet rengiamos bekelės ralio reido lenktynės, šiemet čia buvo jau 47-osios lenktynės, jos vyko Saudo Arabijoje sausio 3–17 dienomis, šioje šalyje lenktynės vyko šeštą kartą.