Pro­fe­sorė apie VU ŠA: pra­ra­di­mai yra žmo­nių

Šiauliai

Lai­ma Liu­ki­ne­vi­čienė: „Ne vien Lie­tu­vos pro­ble­ma – aukštųjų mo­kyklų va­dy­ba. Aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se aka­de­minė min­tis bu­vo svar­besnė nei va­dy­ba, ta­čiau gy­ve­ni­mas įsu­ka taip, kad per va­dybą ne­be­lie­ka lai­ko džiaug­tis aka­de­mi­niais ty­ri­mais. Uni­ver­si­te­tuo­se dir­ban­tys dėsty­to­jai kai­fuo­ja nuo lai­ko, skir­to ty­ri­mams, da­bar lai­ko turės tam dau­giau.“ (As­me­ni­nio L. Liu­ki­ne­vi­čienės al­bu­mo nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

162533

Šiau­lių uni­ver­si­te­tui ta­pus Vil­niaus uni­ver­si­te­to pa­da­li­niu – Šiau­lių aka­de­mi­ja, iš­tuštė­jo ne tik pa­sta­tai – iš ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­bo ne­te­ko 43 dar­buo­to­jai. Lai­ma Liu­ki­ne­vi­čienė, VU ŠA Re­gionų plėtros ins­ti­tu­to pro­fe­sorė, var­dy­da­ma did­žiau­sius aka­de­mi­jos at­ra­di­mus ir pra­ra­di­mus, at­vi­ra – la­biau­siai gai­la pra­rastų žmo­nių.

„Patys nusikirtome tą šaką“

Prof. Laima Liukinevičienė, ŠU dirbusi pusantro etato – vadovavusi Studijų skyriui ir buvusi Regionų plėtros instituto profesore, dar 2018 m., iki ŠU tapus akademija, pati apsisprendė likti tik Regionų plėtros instituto profesore, dirbti 0,80 etato.

„Administracinis darbas viešajame sektoriuje šiandien reikalauja daug daugiau, jei nori rezultato, įtampa didžiulė. Mane kvietė naujoji komanda, bet pajutau, kad nebeturiu tokio tempo, idėjų, minčių. Šiandien reikia jaunų, fiziškai pajėgių žmonių. Protas gal dar vežtų, bet tu turi labai daug laiko skirti, nuvogti jo nuo miego. 20 metų miegodavau po 4–5 val., tad pasakiau sau „Stop“, – paaiškina profesorė.

Regionų plėtros institutas įkurtas 2019 m. iki tol veikusių Humanitarinių mokslų, Informatikos, Verslo ir viešosios vadybos, Ekonomikos, Inžinerijos katedrų, dalies Socialinės gerovės studijų ir kūno kultūros katedros bei dalies Mokslo instituto pagrindu.

„Dar 2015 m. manėme, kad, vykdydami visas 3 universitetų misijas (trečioji yra inovacijomis grįsta regionų plėtra), išliksime atskiru universitetu. Tačiau 2016 m. valstybė priėmė aukštųjų mokyklų optimizavimo programą. Būdama ir mokslininke, ir stiprios komandos direktore, mačiau, kur link aukštosios mokyklos eina. Didieji universitetai, turėję stiprias mokslo bazes, įgyvendinti „kietąsias“ programas gaudavo iš ES milijonus eurų, o mes, turintys „minkštąsias“ programas, mažiau. Nepalanki mums buvo ši situacija“, – sako pašnekovė.

Pasak L. Liukinevičienės, Lietuvoje problema ta, kad labai trūksta pedagoginių studijų prognozavimo, ir ji nebijo pasakyti, kad „patys (visi pedagogus rengiantys universitetai) nusikirtome tą šaką“ – aukštajame moksle daug praradome, netolimoje ateityje pedagogų labai trūks.

Pedagogų rengimo programos buvo priskirtos prie pigesnių, o 2015–2016 m. valstybėje, vietoje dešimčių programų atsiradus vienai – dalyko pedagogikai, visi dalykai: matematika, geografija, dailė ir kt. – vienoje eilutėje. Valstybinių studijų vietų taip pat skirta labai mažai. „Kitų krypčių programų turintys universitetai neskubėjo taip susimažinti, gal turėjo interesų grupes, o mes į valstybės interesą reagavome pažodžiui“, – sako ji.

1.jpg

Pasireiškė provincijos sindromas

ŠU, turėdamas susispausti dėl valstybės politikos, ilgalaikio specialistų neprognozavimo ir negalvojimo, prarado žmones-žvaigždes. Šios žvaigždės – prof. J. Ruškus, N. ir G. Mažeikiai, V. Butkus ir kt. – šviečia ir toliau, bet kituose universitetuose.

„Jie mums buvo labai reikalingi, bet per 10 metų juos praradome. Prof. G. Mažeikis žinomas pasaulyje intelektualas, o jo žmona Natalija buvo labai skvarbaus kritinio intelekto žmogus ir vadybininkė. Ji matė tokių dalykų... Biblioteką įsteigėme, pralenkdami kitas aukštąsias mokyklas sumanymo originalumu. Universitetas buvo palankus šeimai, prof. Virginija Šidlauskienė įsijungė. Vadybine prasme, per projektus, per kritinę įžvalgą, ką regiono universitetas gali daryti, Natalijos praradimas yra svarbiausias“, – sako ji.

Iš Šiaulių išvykus docentams ir profesoriams, universitete pasireiškė provincijos sindromas. „Užauginame stiprų žmogų, kuris yra mokslininkas ir vadybininkas, ir kažkodėl nuspiriame, neišnaudojame jo potencialo. Esu dirbusi prie prof. Vinco Lauručio, buvo labai sunku, bet kokia laimė buvo toje lyderystėje. Tas laikas davė didelį pasitikėjimą savimi ir nenugalimą norą gilintis, nesigailėti, jei suklydai, nes iš to daug gavai“, – kalba pašnekovė, pridurdama, kad vėliau ir prof. V. Laurutis buvo neišnaudotas, ir
prof. G. Kačiuškienė, ir A. Gumuliauskienė, ir kt. Jiems buvo pasiūlyti trečiaeiliai vaidmenys...

Žinoma, universitete liko daug gabių žmonių, jie turėjo galimybių augti, skleistis, nėra dabar nukirstais sparnais. „Dabartinėje komandoje pasigedau prof. R. Bubnio, stipraus vadybininko. Neliko ir kai kurių programų, bet jos buvo mūsų valioje. Mums pritrūko vadybininkų. Mokslininkams yra nelengva išsikovoti vietos programai, nes trūksta vadybinių gebėjimų. Reikia dekanų vadybininkų, o ne vien mokslininkų. Būtume kitoje situacijoje, bet ir dabar ne viskas prarasta“, – sako ji.

2.jpg

Padaugėjo laiko mokslo tyrimams

L. Liukinevičienė pabrėžia, kad ŠU nebuvo prisiplakėliai ar silpni, ne todėl ieškojo draugystės su VU. Nuo 2016-ųjų buvo parengę kelis alternatyvius scenarijus su kitais universitetais, viskas buvo suskaičiuota, aptarta.

„Žinojome, kad daug dalykų atrandame, ateidami į VU. Būdami maži, mažai kuo galėjome pasinaudoti, bet buvome ir stiprūs – turėjome, ką pasiūlyti. Praturtinome VU programomis ir studijų kryptimis, kurių jie neturėjo. Pedagogų centro renesansas VU įvyko, nes mes labai stiprų įnašą padarėme“, – sako profesorė, pridurdama, kad VU, pvz., neturėjo ir viešojo administravimo bakalauro, magistrantūros studijų.

Dar viena stiprybė – abu institutai (Regionų plėtros ir Edukologijos) yra susidraugavę su Šiaurės Lietuvos institucijomis, organizacijomis, verslu, studentų darbai buvo labai gerai vertinami, žinios išbandytos praktiškai. „VU labai mažai jaunų mokslininkų, o mes labai stiprūs pedagogikoje, matematikoje, ekonomikoje, gamtos moksluose, socialinių tyrimų metodologijoje, daug dirbame su pasaulio universitetais. Turime stiprių mokslininkų, jie savo darbais įrodys savo vertę“, – sako ji.

L. Liukinevičienė sako suprantanti, kad pokyčiai visada sunkūs, bet susijungimas su VU – žingsnis pirmyn. Pagrindinis VU ŠA tikslas – pereiti prie mokslu grindžiamo universiteto padalinio. Akademinis personalas per 3–5 metus turės pasiekti aukštą mokslinį lygį, pasiruošti mokslo krypčių vertinimui, sustiprinti ir atnaujinti studijų programas.

„Universitetams išsilaikyti sunku, bet kol kas nė vienas nieko nepraradome. Dabar mokslininkai 50 proc. savo etato galės skirti mokslui, kai iki šiol galėjo tik 30. Universitetuose dirbantys dėstytojai kaifuoja nuo laiko, skirto tyrimams, atradimams, tad laiko turės tam daugiau“, – sako profesorė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt