Angle down Atgal

Šiaulių aukštajai mokyklai – 70. Prof. Audronė Juodaitytė: „Pedagogo profesija yra puiki, tik reikia mokėti suprasti esmę“

Prieš 70 metų, įkūrus Šiaulių mokytojų institutą, kuris vėliau tapo Šiaulių pedagoginiu institutu, o šiandien tai – Šiaulių universitetas, buvo kviečiama Šiaurės Lietuvos moksleivius jame rinktis pedagogo profesiją. Kaip prisimena profesorė dr. Audronė Juodaitytė, šią sritį tuo metu rinkosi vieni geriausių abiturientų. Viena jų buvo ir pati profesorė, kuri studijų laikus mena kaip neįkainojamą patirtį, o kalbėdama apie karjeros vingius sako, kad atsidūrė ten, kur ir turėjo atsidurti.

Į gyvenimo praktiką orientuotas mokslas

Nors A. Juodaitytės tėvai buvo gydytojai, suinteresuoti, kad dukra studijuotų mediciną, tačiau ją mokę pedagogai profesorei buvo autoritetai. Mokytoją ji matė kaip labai išprususį inteligentą turintį didžiulį žinių bagažą. Tai buvo asmenybės, kuriomis specialistė norėjo sekti. Tiesa, sovietiniais laikais, anot profesorės, apie pedagogiką niekas nekalbėjo, todėl jai tai buvo visiškai nauja sritis.

„Atsiradus Pedagogikos fakultetui, aš pagalvojau, studijuosiu pedagogiką kaip mokslą, o kartu rengsiuosi būti mokytoja. Visada norėjau būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, bet pagalvojau, kad, jeigu norėsiu būti ja, tai tik po to, kai tapsiu pradinių klasių mokytoja“, – pasakoja A. Juodaitytė.

Profesorė džiaugiasi įstojusi į Šiaulių pedagoginį institutą. Tuo metu pedagogiką ir psichologiją dėstė doc. Vygandas Gruzdys. Jį ir kitus pirmuosius pedagogikos dėstytojus paruošė Vilniaus pedagoginis institutas. Nors jie ir neturėjo dėstytojavimo praktikos, tačiau kartu su savo studentais augo, mokėsi vieni iš kitų, mat tuo metu pedagogiką rinkosi labai stiprūs, gerų mokyklų mokiniai.

„Būdavo, mes ką nors paskaitom, sužinom, pasidalinam. Pedagogika iš apibrėžimų mokslo tapo į gyvenimo praktiką orientuotas mokslas. Mes prisimindavom įvairias situacijas iš mokyklos, spręsdavom, analizuodavom, kaip mums atrodė mūsų mokytojų sprendimai, iš mokytojo, iš mokinio pozicijos. Mūsų puikių dėstytojų dėka pedagogika tapo labai įdomiu dalyku“, – giria savo dėstytojus profesorė.

Pedagogika ir tuo metu buvo tampriai susijusi su psichologija. Psichologiją dėstęs prof. Aleksandras Jacikevičius mokėjo apjungti šiuos du mokslus, tad studentai suprato, kad pedagogika grįsta labai įdomiais psichologiniais tyrimais. Studijas sustiprino ir pedagogikos istorija, dėstoma doc. V. Gruzdžio ir doc. Klemenso Simaškos.

„Aš labai gailiuosi to fundamentalaus mokslo, kuris dabar ugdymo istorija turėtų vadintis, ir jis tikrai yra pamirštas. Mes tada sužinojom viską: pradedant nuo antikos, kai atsirado pedagogika, kad tai filosofavimo mokslas, kad svarbiausia yra pateikti klausimą, o ne gauti gatavą atsakymą į jį. Juk mokytojui svarbiausia sritis tai yra. Stipri pedagogikos istorija tą mokslą labai pakylėjo. Psichologija kartu su pedagogikos istorija mums davė filosofinį bazinį suvokimą apie tai, kas yra švietimas visuomenėje, ką jis reiškia. Žinoma, gavome labai geras integruotas žinias, kurios mums davė labai puikų pagrindą ir mokytojo praktikai“, – tikina profesorė.

Noro ir entuziazmo mokytis tuometiniai studentai nestokojo. Jie labai rimtai ruošdavosi praktikai, mat norėjo kuo greičiau ir efektyviau pritaikyti paskaitose įgytas žinias. Sovietiniais laikais Šiaulių miesto mokyklos buvo labai stiprios, todėl studentai nuo pirmo kurso į jas eidavo, stebėdavo, analizuodavo pamokas, tokiu būdu labai daug išmoko.

Įdomios studijos puikių dėstytojų dėka

Baigusi studijas profesorė gavo pasiūlymą likti Šiaulių pedagoginiame institute jau kaip dėstytoja, tačiau tai buvo neįmanoma neatlikus privalomos mokytojavimo praktikos pagal įgytą specialybę. Tiesa, prasidėjus darbinei veiklai ir atvykus mokytojauti į savo paskyrimo vietą, kaip ir kiti kurso draugai, profesorė gavo pasiūlymą dėstyti tik mokomuosius dalykus. A. Juodaitytei teko istorijos mokytojos pozicija.

„Aš pagalvojau, kad man visai įdomu istorija ir labai drąsiai nuėjau dėstyti. Mums Antanas Urbonas labai puikiai buvo metodiką išdėstęs. Kadangi visų dalykų didaktikų pagrindus stiprius turėjome, todėl nė vienas iš mūsų nebijojo eiti mokyti dalyko, nes jį galima išmokti. Tada aš įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, baigiau istoriją ir tapau istorijos mokytoja. Buvau gera istorijos mokytoja, todėl man neleido ilgai užsibūti mokykloje. Tuomet Lietuvoje vykdavo pedagoginiai skaitymai, kuriuose geriausi mokytojai rengdavo pranešimus iš savo praktikos. Mane mokykloje atrinko, nuvažiavau į Vilnių. Jau tuomet aš buvau atradusi integruotą mokymą, kuris dabar vėl tampa labai reikšmingu. To jau mus mokė tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, tik, aišku, kitu pavadinimu. Prof. Juozas Vaitkevičius, būdamas Šiaulių pedagoginio instituto rektoriumi, mane pakvietė atvažiuoti dėstyti studentams. Taip ir atsidūriau čia, toje vietoj, kurioje ir turėjau būti“, – pasakoja A. Juodaitytė.

Grįžusi į Šiaulius, profesorė pedagogiką rado jau aukštesniame lygyje. Tiesa, neilgai trukus vėl išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą, tuometinį Leningradą, pedagogikos aspirantūroje. Po jo grįžusi į savo Alma Mater, kaip pati sako, pedagogiką rado dar įdomesnę nei paliko.

„Labai daug įnešė profesoriaus Juozo Vaitkevičiaus buvimas katedroje. Jis labai puikiai dėstė didaktiką, savo tyrimais iš žinių sisteminimo problemos labai sustiprino didaktikos mokslą Lietuvoje. Katedroje ėmė kristalizuotis tokios atskiros kryptys kaip pedagogikos istorija, kuri labai aiškiai buvo žinoma Vygando Gruzdžio asmenyje ir labai puikiai plėtojama. Paskui prie istorikų prisijungė prof. Virginija Savickytė, vėliau į institutą sugrįžo ir prof. Bronislovas Bitinas, kuris labai puikiai prisidėjo prie auklėjimo teorijos vystymo, prie tyrimų metodologijos, statistinių metodų plėtojimo pedagoginiuose tyrimuose. Radau labai puikią dėstytoją Janiną Tamošiūnienę, kuri visą laiką vadovavo pedagoginei praktikai, turėjo labai gerą įdirbį, iš mokyklos atėjusi apsigynė daktaro disertaciją. Atsirado ikimokyklinė pedagogika Livijos Mondeikienės asmenyje“, – vardija A. Juodaitytė.

Prof. Bronislavas Bitinas ir prof. Juozas Vaitkevičius visus skatino eiti į mokslą. Tuo metu daug jaunų dėstytojų važiuodavo studijuoti į Maskvą, Leningradą, nes aspirantūros (doktorantūros) studijų Lietuvoje nebuvo. Šie sugrįžę skaitydavo paskaitas studentams, vesdavo seminarus dėstytojams. Pasak specialistės, vyko be galo įdomus gyvenimas. Vis dėlto, apie 1980 m., išvykus profesoriams atgal į Vilnių, ikimokyklinio ugdymo fakultetas išsikėlė į Klaipėdą, kur išvažiavo ir visi dirbę šioje srityje mokslininkai. Kadangi ten reikėjo bendrosios pedagogikos ir didaktikos dėstytojų, išvyko ir Audronė Juodaitytė. Ten jos mokslinių tyrimų kryptis iš dalyko didaktikos pradėjo krypti į ikimokyklinę didaktiką.

„Kai nuvažiavau, labai aiškiai pajutau, kokia stipri ir be galo įdomi sritis tai yra ikimokyklinis ugdymas. Ten dirbantys mokslininkai man padėjo jį suprasti, įtraukė į tyrimus, nes dažnai vesdavo metodologinius seminarus. Klausydama galvojau, reikia man šioje srityje pradėti aktyviau dirbti. Kadangi ikimokyklinis ugdymas visada buvo orientuotas į vaiko poreikius, tai man buvo labai lengva persiorientuoti. Juk ikimokyklinė pedagogika yra orientavimasis į vaiką – tu turi nusileisti iki jo lygio, nes kitaip būsi jo nesuprastas. Ir man labai patiko šie maži vaikai kaip asmenybės, iš kurių gali mokytis ir augti būdamas kartu su jais“, – prisimena profesorė.

Didžiuliai pokyčiai ugdymo moksluose keitė ir mokytojų rengimo sistemą

Kaip pasakoja A. Juodaitytė, pedagogų ruošimas yra orientuotas į visuomenės raidos situaciją, nes mokytojas yra tas žmogus, kuris orientuotas ne tik į dabartį. Rengiant mokytojus, visuomet susiduria praeitis, dabartis ir ateitis. Šios laiko paralelės yra būtinos mokytojų rengime, kadangi joks pokytis negali vykti nepriimant to, kas jau buvo sukurta. Į ateitį pedagogas orientuotas būtent per mokinius. Profesorės įsitikinimu, mokytojų augimas neturi ribų – jo neįmanoma iš anksto numatyti, nes niekada negali žinoti, ką mokiniai dar gali išmokti, kokie jie dar gali būti ir ką parodyti.

„Šiaulių pedagoginiame institute buvo taikomas integruotas mokytojų rengimo modelis, mes gaudavome integruotas žinias. Gal jos nebuvo labai fundamentalios, bet labiau taikomojo pobūdžio. Keičiantis laikams ir atėjus devintajam dešimtmečiui, kuris buvo svarbus Lietuvai istorine ir politine prasme, keitėsi socialiniai mokslai, tuo pačiu keitėsi ir mokytojų rengimo pobūdis. Buvo suprasta, jog mokytojo mokymasis vyksta visą gyvenimą, jis yra nesibaigiantis procesas. Mokytojo rengimą pasidaro labai sunku orientuoti į visiškai sustyguotą modelį. Jis turi būti grindžiamas naujais tyrimais, o tai atlieka edukologija, kaip ugdymo mokslas“, – kalba A. Juodaitytė.

Su ugdymo mokslu, anot profesorės, vyko didžiuliai pokyčiai, todėl dideli pokyčiai vyko ir mokytojų rengime. Iš pradžių jie vyko ne į gerąją pusę. Staiga pasikeitęs edukologijos mokslo pobūdis, kuris buvo kokybiškai pakitęs, perėmė fundamentaliems mokslams būdingus bruožus, sudėtingą metodologiją, aukšto lygio abstrahavimą. Tuo pačiu ji turėjo orientuotis ne tik į mokytojų rengimo praktiką, kaip buvo anksčiau, bet ir į žinių ir kūrybos visuomenės raidos procesus, kurių priešakyje yra švietimas.

„Šioje edukologijos sampratoje atsirado labai plati erdvė mokytojų rengimui. Ir toje erdvėje mes pasimetėme. Kadangi apimti visą tą erdvę yra be galo sudėtinga, tada mūsų mokytojų rengimo modelis tapo diskutuotinas. Mes visą laiką diskutavom ieškodami atsakymo į klausimą: orientuotis į dalyką, ar mokytojavimo praktiką ir kaip tai apjungti“, – svarsto profesorė.

Mūsų besimokantysis ­­– kitoks, todėl tyrimai yra būtini

Pedagogiką, kuri buvo mokytojų rengimo pagrindas, staiga apėmė edukologija. Ji tapo socialinių mokslų sistemos dalimi ir pradėjo konkurencingai dalyvauti visoje socialinių mokslų sistemoje. Rūpinantis, kad edukologija išliktų kaip fundamentalus mokslas šių mokslų sistemoje, iš dalies nukentėjo mokytojų rengimo praktika. Profesorė sako, kad pasaulyje yra labai daug taikomųjų tyrimų, orientuotų į mokytojų rengimo praktiką, tačiau Lietuvoje dar nesugebama apjungti edukologijos kaip fundamentalaus mokslo žinių ir jų pagrindu kurti naujus mokytojų rengimo modelius. Todėl stengiamasi juos perimti iš kitų šalių.

„Dabar edukologija jau pereina socialinių mokslų ribas, pasuka į humanitarinius mokslus: labai ryškiai į kultūros antropologiją, kadangi atsiranda įvairios mokinių kultūrinės grupės, į sociologiją, kadangi atsiranda įvairios mokinių socialinės grupės. Tas fundamentinio mokslo vystymas šiandien dar neiškristalizavo taikomosios antropologinių bei sociologinių tyrimų krypties edukologijoje. Jeigu mokytojų rengimui mes paliekame tiktai taikomąją tyrimų kryptį, tai mums reikia ją labai stiprinti, bet kas tada būtų su fundamentaliąja edukologijos kryptimi? Pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademija orientuojasi į fundamentinius tyrimus, o jeigu mes jų nedarome, kitų mokslų atstovų liekame nuvertinti“, – atsidūsta A. Juodaitytė.

Pati buvusi Lietuvos mokslų akademijos nare, specialistė matė, kaip žiūrima į edukologus ir kiek jiems reikia pastangų norint įrodyti, kad edukologija yra mokslas. Kaskart sulaukiama ir priekaištų iš Švietimo ir mokslo ministerijos, mat tyrimų, atliekamų taikomojoje kryptyje, edukologijoje taip pat per mažai. Štai sovietmečiu buvo specialus Pedagogikos tyrimų institutas, kuris atliko tyrimus, orientuotus į mokytojo rengimo praktiką. Būdavo tiriami mokykliniai vadovėliai, o leidžiami tik juos išbandžius ir eksperimentiškai patikrinus.

„Mes niekaip nepereiname į tą naują kryptį, kuri būdinga absoliučiai visų šalių praktikoms – ji vadinama liberalaus ugdymo paradigma. Tai orientacija į patį besimokantįjį. Kad ir kokią praktiką mes atsivešime iš kitų šalių, mūsų besimokantysis yra kitoks, todėl tyrimai mums yra būtini. Jeigu mes netyrinėsime, koks žmogus yra įvairiose kultūrose, tai šiandien švietimas, mokytojas galės būti orientuotas tik į dalyką, bet ne į besimokantįjį. Ir jis niekada negalės sekti procesų, kurie vyksta su asmenybe, kaip ji tampa žinių ir kūrybos visuomenės nariu. Dabar mes turime tik konkrečius standartus. Akademiniai pasiekimai ir tiek. Tai yra lengva fiksuoti, kaip ir mūsų mokslinius straipsnius. Jų, beje, yra pakankamai, bet mokslinių tyrimų, kurie reikšmingi būtų pasauliniu mastu iš edukologijos srities Lietuvoje nėra“, – teigia A. Juodaitytė.

Pakrypus pokalbiui apie šių laikų situaciją, kuomet pedagogo kelią renkasi vis mažiau jaunų žmonių, profesorė įsitikinusi, kad mokiniai mato sunkų, neįvertintą mokytojo darbą, jo kasdienybę. Negana to, pažeria kritikos ir patiems pedagogams. Anot A. Juodaitytės, mokytojas turėtų labai gerbti savo profesiją.

„Aš visada dėkoju likimui, kad patekau į tokią įdomią sritį, kad buvau mokytoja. Įgijau labai puikią praktiką, mane mokė vaikai, ne aš juos mokiau. Jie buvo mano tikrieji mokytojai, šalia mano puikių mokytojų mokykloj, šalia dėstytojų. Bendromis pastangomis viskas turi vykti. Mokytojas turi gerbti savo profesiją. Juk jeigu tu ją pasirinkai, kokia ji sunki bebūtų, bet yra ir puikių pusių, tu turi galimybę dirbti su jaunais žmonėmis. Tai žmogui duoda labai daug. Mūsų profesija yra puiki, tik reikia mokėti paaiškinti jos esmę. Mokytojas padeda atverti besimokančiajam akis į pasaulį ir pamatyti, koks tu pats gražus jame esi ir kokį tu grožį sukurti gali, o tas grožis yra naujas žmogus“, – baigdama pokalbį pamąstymais dalinasi A. Juodaitytė.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite