Angle down Atgal

Prisimintas Paulius Širvys ir jo nemirštančios eilės

Rugsėjo 6-ąją minėtos poeto Pauliaus Širvio 100-osios gimimo metinės. Ta proga penktadienio popietę Ignalinos viešosios bibliotekos kiemelyje susirinko jo poezijos mylėtojai. Jie klausėsi muziejininko Alfo Pakėno pasakojimų apie tragiško likimo didžios širdies ir  talento žmogų, apie jo skausmą ir ilgesį, apie nemirštančias eiles, kurios tokios muzikalios, tokios skambios ir gražiai liūdnos... 

Daugelis jų virtę dainomis, kurios  taip gražiai skambėjo Birutės Paukštienės ir Gintauto Juodagalvio dainuojamos. Visus sujaudino aktoriaus Petro Venslovos skaitomi poeto dienoraščiai, laiškai, deklamuojamos eilės. Perskaitytas ir ignalinietei Onai Dūdėnienei Kieselytei jaunystėje Pauliaus Širvio rašytas laiškas, kurį bibliotekai dovanojo moters anūkė Lina Raginytė.

Paulius Širvys gimė Padustėlių kaime, užaugo Degučiuose (Rokiškio r.). Su broliu Leonu anksti liko našlaičiai, išėjo tarnauti. Abu labai gražiai dainuodavo, mėgo šokti. Jaunimo susibūrimuose buvo sakoma, kad „jei bus Širviai, lempos ges nuo jų dainų...“. Pasak knygų apie P. Širvį autoriaus Alfo Pakėno, geriausiai savo eiles skaitydavo jis pats, jo balso su niekuo nesumaišysi.

Talentingam kūrėjui teko daug išgyventi: praeiti karo negandas, belaisvio dalią, koncentracijos stovyklų pragarą, sunkaus darbo Vokietijoje metus. Visi geriausi jo eilėraščiai parašyti iki 1965 metų. Dauguma jų skirti tuometinei meilei ir mūzai Alfonsai. 1969 m. pasirodė poeto gulbės giesmė – rinktinė „Ir nusinešė saulę miškai“. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį P. Širvys beveik nieko nekūrė, važinėdavo po Lietuvos miestus ir miestelius, susitikdavo su žmonėmis literatūriniuose vakaruose, o liūdesį ir nerimą vis dažniau skandino taurelėje... Nesusiklostė ir jo šeimyninis gyvenimas. Žmona Birutė dabar gyvena Vilniuje, dukra Dangė – Čikagoje, ji turi dukrą Eveliną ir anūką Matą.

Aktoriaus P. Venslovos lūpomis nuskambėjo poeto žodžiai apie tai, kad gyvenime reikia viską su kaupu patirti: „Jei jau gyventi, tai gyventi...“. Iš tėvų, kurie iš tiesų buvo ir kūrybingi, ir raštingi, ir dainingi, ir tikrai apsiskaitę, tačiau nepraktiški žmonės, poetas paveldėjęs ilgesį, svajones, dainų ir poezijos meilę. Tad nenuostabu, kad daugelis šio poeto eilių virtę dainomis. Puikiai žinomomis, daugelio dainuojamomis. P. Venslovas pasakojo, jog baigdami tuometę Vilniaus konservatoriją, jie, absolventai, pastatė spektaklį pagal P. Širvio kūrybą, pavadinę jį „Aš – Beržas“. Žiūrėti vaidinimo buvo pakviestas pats Beržas – P. Širvys, kuris būsimiesiems aktoriams padaręs itin mielo, šilto, gero žmogaus įspūdį. Jau vėliau P. Venslovas P. Širvį susitikdavęs Vilniuje, paprastai „Literatų svetaine“ pavadintoje kavinėje, ir poetas jo prašydavo padeklamuoti tą eilėraštį „Aš – beržas“.

Ignalinos viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė dėkojo svečiams, dainų atlikėjams ir visiems susirinkusiems. Jaukus ir šiltas buvo vakaras, pagerbiant liūdnąjį dainių – lietuvišką beržą...

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite