Prisiminimuose apie potvynius – plaukiantys namai ir ledo lytis kambaryje

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt

80463

Kai 76 metų serediškė Jadvyga Sutranavičienė pradeda kalbėti apie potvynius, pirmiausiai atsimena kiaules ir skilandžius, kuriuos teko gelbėti. Ši įdomi istorija jai nutiko, kai Jadvygai buvo maždaug aštuoneri ir kai ji kartu su tėvais gyveno Seredžiaus kaimynystėje, Skrebenių kaime.

Pasakoja, kad su tėvais atvažiavo iš Kauno, nes jie kaime norėjo gyventi. Apsigyveno didžiuliame name, dvare. Visi kaimo gyventojai suveždavo jiems mėsą rūkyti – didžiuliame kamine labai gerai skilandžius išrūkydavo. Ir dar netoliese kiaulidė buvo – kriuksėmis jos sesuo turėjo rūpintis. Kai jų namus užpuolė potvynis (taip sako pati Jadvyga, – aut. past.), kai vanduo pradėjo gyvenamąjį namą ir kiaulidę semti, tėvams teko viso kaimo skilandžius gelbėti, o seseriai kiaulėmis rūpintis.

Visi subėgo slėptis į klėtį. Ir skilandžius ten sunešė, o visas kiaules, kurių apie 30 buvo, po klėtimi suvarė, mat šioji ant pastolių stovėjo. Taip visi kartu klėtyje glausdamiesi ir pralaukė, kol vanduo atsitraukė. Jadvyga juokdamasi pasakoja, kad vaikai ne tiek potvynio bijojo, o kiaulių, kurios, kai pradėdavo šonus kasytis ir klėtį judinti, „strioko“ jiems įvarė.

Jadvygos tėvams netrūko pergyvenimų. Jei ne trys medžiai, kurie buvo vienas šalia kito susodinti, ledo lytys būtų jų namus nunešusios. Jadvyga iki šiol mato tą vaizdą, kaip luitai prie tų medžių grūdžiasi ir taip iškyla ledo kalnas iki pat medžių viršūnių. Medžiai atsilaikė. Neišvirto. „Baisus vaizdas buvo“, – pasakoja moteris. Kitiems mažiau pasisekė. Jadvygos akyse iki šiol vaizdas stovi, kaip Nemunu plaukia mediniai namai. Daug tais metais namų vanduo nunešė. Daug nuostolių žmonėms pridarė. Spėja, kad tie namai Nemunu nuo paties Kauno plaukė – tais metais šį miestą vanduo skandino.

Nukentėjo ir Seredžiaus miestelyje stovėję namai. Pati mačiusi, kaip vanduo kelis namus nuo pamatų nustūmė ir nuplukdė. Toks buvo pirmas didelis potvynis, kuris Jadvygai labiausiai įsiminė ir kuris apie 1951-uosius metus ištiko.

Ir kitais metais upė patvindavo, bet vanduo jau namų negriaudavo, o tik miestelį apsemdavo. Tada neapsikentę žmonės paprašydavo pagalbos – namą išardydavo ir į kitą gatvės pusę, į aukštesnę vietą pernešdavo ir įsikurdavo. Viename tokių perkeltų namų gyvena Jadvygos sūnus.

Iš kiemo plaukė į Kriūkus

Vis dėlto potvyniai pačiai Jadvygai ir jos bendraamžiams teikdavo džiaugsmo. Arba dar daugiau pramogų. Kaimynas turėjo valtį, tai jaunimas sulipdavo ir ta valtimi po miestelį plaukiodavo. Upėmis buvo virtusios ir gatvės, ir daržai. Ir pas draugus į kitą Nemuno krantą nuplaukdavo. Kone nuo namų slenksčio – į Kriūkus, į kitą Nemuno pusę, kur vykdavo varžybos su kriūkiškiais. Prisimena, kad buvo toks Lebežinskas iš Kriūkų, kuris valtimi už keltininką dirbo.

Ir į mokyklą tuo metu būdavo smagiau eiti. Kai upė patvindavo, miestelį ir kelius apsemdavo, Jadvyga į mokyklą pėdindavo kalnais. Tekdavo per krūmynus žingsniuoti, kai šakos veidą braižo. Galėjo ir neiti į mokyklą, bet tokios minties nė nebuvo. Buvo smagu. Vienintelis apmaudas, kad tas Nemunas savo vandenis greitai nuo miestelio atitraukdavo. Maždaug po poros savaičių.

Į trobos vidų „įplaukė“ ledo lytis

Jurbarkietis Vytautas Prūsaitis, kartu su tėvais gyvenęs Jurbarko Tilžės gatvėje, irgi turi įdomių istorijų apie savo gyvenimą per potvynius. Jis iki šiol atsimena, kai vaikystėje per didįjį potvynį ledo lytis tiesiog į kambarį „įvažiavo“. Sodybos rąstus įstūmė ir stalo kojas nukirto. Šypsosi, kad teko pavargti, kol tą ledo lytį sukapojo ir atsikratė. Ledas ne toks, koks dabar. Tada jis buvo storas, apie 70 centimetrų. Kitoms sodyboms mažiau pasisekė. Potvynis tais metais buvo toks, kad kai kuriose trobose vandens iki pat lubų susitvenkė. Prisimena, kad taip apsemta buvo Remeikių sodyba.

Dar jo atsiminimuose, kad 1947 metais susidarė tokios ledo lyčių sangrūdos Kalnėnuose nuo Sudargo, kad teko juos sprogdinti ir upę išlaisvinti. Tais pačiais metais ledų sangrūdos ir namus griovė. Pamena, kad vienos gyventojos, Pocienės, pusę namo lytys nurėžė.

Vytauto atsiminimuose ir tas vaizdas, kai upėms patvinus ir jų gatvę apsėmus – visus daiktus sukeldavo ant aukšto ir patys ten įsikurdavo. Taip jis su artimaisiais vandens antpuolius ant aukšto užsilipęs ir prabūdavo. „Kur gyveni, ten ir būni“, – paprastai sako jis. Apsirūpinę maistu laukdavo, kol vanduo nuslūgs. Maždaug 3-4 dienas. Vanduo jų namams didelių nuostolių nepadarydavo. Tekdavo pečius paremontuoti. Šypteli, kokie ten pečiai buvo – lengva pataisyti. Moliu aplipini ir tiek.

Menantis, kad vaikus ir moteris iš apsemtų namų bandydavo išgabenti, išplukdyti. Taip galėjo kelias dienas pas kitus pagyventi, bet, kiek mena Vytautas, niekas į valtis nelipdavo ir savo užsemtuose namuose likdavo. „Paliksi – išvogs“, – paprastai sako jis. Nepaliksi miltų, bulvių. Po karo buvo sunkus metas.

Apie didelius potvynius atsimena ir iš savo tėvo, Kaune dirbusio garlaivyje, pasakojimų. Potvynis Kaune medines baržas išnešė į tuometinę Pergalės krantinę. „Kai ledai staigiai atsikimšo, tos baržos ten ir liko. Jų niekaip nenukrapštė. Pardavė kauniečiams ant malkų, tai jas išdraskė“, – pasakojo Vytautas.

Iš atminties šešėlių jurbarkiečiui grįžo prisiminimai ir apie šuniuką Reksą, kuris, vargšas, per vieną tokį potvynį paskendo. „Bėgome visi ant aukšto ir apie šunį nepagalvojome“, – liūdnai prisiminė jis.

Per tuos potvynius ir kitokių nelaimių būta. Imsrėje buvo ir nuskendusių. „Išgėrę kvailiodavo plaukiodami valtimis“, – sako Vytautas, menantis ir pavardes tų, kurių gyvybes Imsrė užgesino.

Vaikams nereikėjo į mokyklą

Vytauto prisiminimų klausydamasi sena jo pažįstama jurbarkietė Alma Puidokaitė sako, kad jai per potvynius buvo smagu. Ji iš tų laikų prisiminė, kad ir ji pati, ir visi vaikai džiaugėsi, kad į mokyklą eiti nereikėjo. Gatvės buvo upėmis virtusios. Vanduo tyvuliavo ir pagrindinėje, dabartinėje Dariaus ir Girėno, gatvėje.

Su pramogomis potvyniai asocijuojasi ir jurbarkietei Lilijai Jakelaitienei, užaugusiai Kauno gatvėje. Ji atsimena, kaip jų gatvė patvindavo, kaip vanduo senosios pirties pastatą pasiekdavo, ir kaip ant lyčių sulipę plaukdavo. Tuo metu ji buvo gal penktoje ar šeštoje klasėje, apie 1969–1970 metus.

Kalbos apie potvynius atgaivina ir kitus vaizdus. Vytautui atminty iškyla, kaip visi garlaivėliai stovėdavo Mituvoje. Jų iki pat Mituvos tilto buvo prigrūsta. O baržų eilės driekėsi iki pat Bliūdžiaus tilto. Alma iš vaikystės prisimena, kaip mama ir kitos pažįstamos lipdavo į tas valtis, nes buvo patogu Nemuno tekančiame vandeny skalbti, o paskui ant pievutės išskleistus skalbinius džiovinti.

Tilžės gatvės atsiminimai

potvyins-stanislava.jpg

Stanislava gyvena Tilžės gatvėje, kuri per potvynius upe pavirsdavo.

Kiti jurbarkiečiai negali pamiršti paskutinio, 2010 metų potvynio. Pasakojimų apie jį prisirinkome užsukę ir pašnekinę Jurbarko Tilžės gatvės gyventojus. Antradienio popietę grėbliuojant patvorius pakalbinta 83 metų Elena iki šiol prisimena tą potvynį, kai vanduo taip greitai pakilo, kad visą rūsį apsėmė, kur daržo ir sodo gėrybes laikė. Vandens buvo tiek, kad teko visas daržoves ir uogienes išmesti. Visas sodas plaukė. Pasakoja, kad grįžusi iš darbo į namus įpuolė, dokumentus pasiėmė ir į butą, kurį turėjo mieste, persikėlė. Ten ir palaukė, kol vanduo atslūgo. Menanti, kad ilgai nenorėjo vanduo atsitraukti.

cimg7297.JPG

Panašūs prisiminimai ir kitos Elenos, gyvenančios toje pačioje gatvėje. Tik jos emocijos ir vertinimai visai kitokie. Buvo tie potvyniai, bet jie praėjo ir juose nieko baisaus nematanti. Persikėlė su visais daiktais į pastato antrą aukštą, ir tiek. Dar daugiau. Ji iš patvinusių upių naudos matanti. Patikina, kad apsemtoje žemėje paskui daržai geresni būna. Daržovės geriau auga.

91 metų jurbarkietiės Stanislavos prisiminimuose pirmiausiai iškyla apsemta malkinė, šulinys ir kaip jai buvo baisu po kiemą braidyti. Pasakoja, kad baimę varė tas šniokščiantis vanduo. Ir dar atsimena, kad visa Tilžės gatvė buvo upe virtusi ir kaip valtys ja plaukiojo.

Vytautas 2010 metų potvynio Jurbarke nesureikšmina. Jo baisumas jam tik šypseną kelia. „Dabar niekas nė nepastebi, kada tie ledai Nemune išplaukia“, – sako jis, pabrėžęs, kad dideli potvyniai baigėsi 1960 metais, pastačius Kauno hidroelektrinę.

Serediškei Jadvygai potvynius prisiminti pačiai įdomu. Ir yra ką anūkams papasakoti. Ne tik papasakoti, bet ir išlikusių potvynio nuotraukų gali parodyti. Ir ne tik jų. Prisiminė, kad Seredžiaus bažnyčioje, ant altoriaus, iki šiol stovi Marijos statula, kurią miestelio vyrai iš vandens per potvynį ištraukė. „Įdomūs prisiminimai“, – šypteli ji.

potvynis-jadvyga.jpg

XIX a. užrašuose – kaip Seredžiaus bažnyčia į vandenį nuslinko

Pats didžiausias iš fiksuotų Nemuno potvynių buvo 1829 m. pavasarį. Įdomus yra 1860 m. išleistoje Vladislovo Sirokomlės knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“, kurioje papasakota, kaip nuo 1829 metais patvinusio Nemuno nukentėjo Seredžius. V. Sirakomlė, naudodamasis iš Kauno į Jurbarką valtimi plaukusio keliautojo užrašais, amžininko žodžiais aprašo potvynio padarinius Seredžiui. Keliautojui apie potvynį pasakoja valties savininkas ir vairininkas Skatikėlis. „Šis aprašymas labai vaizdingas, pateiktas įdomia kalba ir logika su savotišku humoru“, – sakė „Mūsų laiko“ konsultantas Aidas Mozūraitis, kuris mums apie šiuos užrašus priminė ir tą įdomų aprašymą paskelbti pasiūlė. Tą ir darome. Skelbiame tą užrašų dalį, kurioje aprašyta apie vandens nusiaubtą Seredžių.

potvynis2.jpg

„Netrukus pasirodo mažas miestelis ir aukštas kalnas su pylimo pėdsakais.

Koks čia miestelis? Kas čia per kalnas? – klausiu valtininką.

Žinia, tai Seredžiaus miestelis... Taip jis vadinamas, o kalnas – Piliakalnis... Taip mat vadinasi; kaip tik pusiaukely iš Kauno į Jurbarką. Buvo čia, kaip žmonės pasakoja, kažkokia sena pilis, vadinosi Bissen. Žinia, seni žmonės daugiau už mus atsimena, bet aš tos pilies nemačiau. Čia, sako, būta ir kovų, čia, sako, suvažiuodavo ir karalių. Žinia, senoliai primena tuos laikus... O dabar kas, žiūrėk? - Parodė irklu į miestelį.

Tiktai pasibaisėtinas čia buvo reginys. Žemumoje, pakalnėje, stovi menkas miesčiukas prie pat Nemuno. Matyt, dėl potvynio kalno dalis neseniai nuslinko į upę. Iš vandens kyšo užgriūtų trobesių sienos ir stogų gegnės.

Prieš kokias keturias ar penkias savaites čia nuslinko į vandenį bažnyčia ir klebonija, ir visi kunigo trobesiai. Nemunas patvino, žinia, Nemunas, paplovė kalną, ir visas miestelio gabalas pliumptelėjo į vandenį kartu su kalnu. Iš žmonių niekas nenuskendo, tik senas, kiek įsigėręs žvejys ir kunigo kalakutai, kurie buvo kūtėje. Žąsys išplaukė į viršų, matyt, kažkokiu stebuklu. Daugiau jokių nuostolių nebuvo. Kai kalnas ėmė trūkti ir byrėti, tai, žinia, – tuojau išginė arklius ir galvijus iš kūtės. Ir, ačiū Dievui, iš gyvulėlių niekas nežuvo: nei karvės, nei jaučiai, nei kunigo gaspadinė, nors ji ir stovėjo prie pat tos vietos, kur kalnas trūko. Stebuklas, žinia, – ką čia ir kalbėti!“

Potvynių istorija

Anot A. Mozūraičio, dažniausiai lokalūs potvyniai kyla per ledonešį susigrūdusiems ledams užtvenkus upės vagą. Jurbarkas mažas miestas, todėl aprašant potvynius, dažniau minimas Kaunas. Šaltiniuose minima, kad Nemunas buvo apsėmęs Kauno rotušės aikštę 1715, 1811, 1829, 1855, 1906, 1936 metais. 1946-aisiais Nemuno vanduo net 8,57 m viršijo Kauno vandens matavimo posto nulinę altitudę. Didžiojoje Lietuvos dalyje didžiausio masto pavasario potvynis stebėtas 1958 m. balandžio – gegužės mėnesiais.

XX a. Jurbarke didesni potvyniai buvo 1931, 1936, 1947, 1951 ir 1958 metais. Nuo 1960 m., pastačius Kauno HES, potvyniai sumažėjo. Žinoma, Nemunas vis dar primena apie save pakrančių gyventojams.

cimg7307.JPG

Įvairenybės

Muštynės ant ledo

Nepriklausomos Lietuvos spaudoje yra įdomių, pikantiškų faktų apie potvynius Kaune. Pvz. neeilinis potvynis aprašomas 1936 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“. Kovo 12 dienos straipsnyje „Nemuno potvynio įvairumai“ rašoma apie potvynį ties Kaunu. „Nemunui pajudėjus visai nelauktai, pakrančių gyventojai nesuskubo, matyt, pasiimti nuo ledo kas rogių, kas statinės, kas vėl kokio daikto. Nesuskubo dėl tos pat priežasties pasišalinti ir vienas kitas gyvulėlis. Kauniečiai – žmonės neabejingi. Jie nepamoja ranka ir į praplaukiančius ant ledo lyčių įvairius daiktus. Ne vienas, net ir gyvybe rizikuodamas, bando šį bei tą susižvejoti. Kartais žmonės taip įkaista, kad berungtyniaudami ir kumščius paleidžia valion.“

Gaudė žąsis

Toliau aprašomas dviejų aleksotiškių varžymasis dėl ledonešio nešamos statinės, kuris baigėsi tuo, kad vienas gavo stiprų niuksą ir pliumptelėjo į vandenį. Patekti į lyčių tarpą ledams einant – pavojinga. Savo poelgio beprotiškumą suprato, matyti, ir mušeika. Palikęs statinę, dėl kurios kovojo, šoko gelbėti varžovo. Padėjęs tam įsirangyti į valtį, pridėjo ir statinę, išsiderėjęs tik magaryčias. Taip pat straipsnyje aprašoma ir kaip žmonės nuo lyčių su tinklu gaudė iš aukščiau potvynio atneštas namines žąsis, bei drąsus darbininko poelgis, gelbstint į prasivėrusį ledo plyšį įsmukusį vaiką. Straipsnyje teigiama, kad ledo lyčių šniokštimas ar kurios kitos priežastys į žiemos uostą suvijo nepaprastą daugybę žuvų. Meškeriotojai, lyg užuodę, apspito užtakį virtinėmis. Žvejyba sekėsi puikiai. Tačiau pakrantės gyventojams potvynis didelė nelaimė. Užlieti rūsiai ir gyvenamosios patalpos, nuplukdytas turtas. 1936 m. kovo 14 d. aukščiausias vandens lygis ties Kaunu buvo 708 cm.

Stebėjo žiurkes

Po ketverių metų, 1940 m. pavasarį, žmonės vėl laukė gresiančio potvynio. Tų pačių metų „Lietuvos aidas“ balandžio 3 dienos straipsnyje „Tūkstančiai žmonių ant Nemuno krantų“ aprašoma, kad balandžio 2 d. „ledai subraškėjo ir senelis Nemunas sušniokštė, su didele jėga bandydamas nusimesti nuo savęs žiemos meto užkrautą jungą – apie 48 cm storio ledą“.

Pasižiūrėti ledonešio susirinko tūkstančiai žmonių. Įdomu, kad straipsnyje kalbinti namų savininkai potvynio grėsmę vertino stebėdami žiurkių elgesį. „Tarp gausybės smalsuolių buvo matyti ir susirūpinusių veidų. Tai namų savininkai, ypač tų namų, kurių rūsiuose prikrauta įvairių gėrybių ir prekių. Daugumas jų guodėsi žiurkių ramumu, netikėjo rūsių apsėmimu. Mat, rūsiuose žiurkės ramiai pasilikusios ir iš jų strimgalviais nelėkusios, o tai ir esąs tas tikrasis, patikimas pavojaus barometras. Prieš keletą metų, kai potvynio vanduo rūsius tikrai apsemdavo, žiurkės, esą, iš rūsių pačios išsilakstydavusios...“.

Ir iš tiesų, 1940 m. pavasario potvynio metu vanduo pakilo 500 cm, tačiau iki 1936 m. potvynio lygio trūko dar poros metrų. „Daugelis iš mūsų esame girdėję jūrininkų pasakojimus apie tai, kad žiurkės uostuose palieka laivus, pajutusios grėsmę, kad laivas gali paskęsti, o štai prieškario kauniečiai pastebėjo, kad posakis „žiurkės iš skęstančio laivo“ tinka ir skęstantiems namams“, – šypsojosi A.Mozūraitis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt