Spalio 14-ąją jam būtų sukakę 87-eri. Tie metai taip greitai parbėgo. Metaforiška ir kartu labai prasminga, kad paminėjome Tarptautinę mokytojų dieną, kartu pabuvome, prisiminėme išėjusius. Kamšų kaimo (Kalvarijos savivaldybė) kapinėse ant kalnelio ilsisi mūsų brangus Juozas Kašys, šalia savo žmonos tėvų Juozo ir Magdalenos Auštrevičių, kurie taip pat buvo šio krašto šviesuliai.

Žmogus išeina, o nuo jo nusidriekia šviesos takas, kuriuo mes visi einame. Mums brangūs ir mieli žmonės niekur nedingsta, jie tik pereina į kitą kelio pusę. Mums labai trūksta Juozo, jo įžvalgų ir pastebėjimų, mokslinių tyrinėjimų. Jis paliko didelį neįkainojamą mokslo potencialą, kuris yra ir bus tyrinėjamas ateityje. Jo knygos ir recenzijos tarsi vėl nukelia į susitikimą su juo, girdi mintyse jo balsą ir tarytum matai šypseną. Jis visada išliko mūsų atmintyje kaip eruditas, rašęs plunksnakočiu. Gūdžiame kaime ir mažoje trobelėje ar didingoje sanatorijos ir universiteto salėje mokėjęs perteikti savo sukauptas žinias. Gyvenimas rodos nesustojo, jis teka mums įprasta vaga, tik kiekvieną kartą atsivertus gerbiamo Juozo knygas ar publikacijas, recenzijas sunku suvokti, kad jo jau nėra šioje žemėje. Nepaskambinsime, neparašysime, nesusitiksime, bet visada galime nuvykti į kapus, tylumoje pabūti drauge su juo ir išlikusiu šviesiu jo atminimu.

J. Kašys gimęs 1930 m. spalio 14 d. Tauragės rajono Pakalniškių kaime. Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute kurį laiką dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos mokyklose. 1963–1966 m. mokėsi stacionarinėje aspirantūroje Maskvoje ir apgynė pedagogikos mokslų kandidato (po nostrifikacijos – socialinių mokslų daktaro) disertaciją. Netrukus pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginio instituto Pedagogikos katedros vyr. dėstytoju. 1971 m. J. Kašiui suteiktas docento vardas. Kurį laiką jis vadovavo Psichologijos katedrai. Doc. dr. J. Kašys aktyviai dalyvavo instituto mokslinėje veikloje. Domėjosi senųjų Lietuvos šviesuolių ir pedagogų palikimu: S. Daukantu („Simonas Daukantas – tautinio atgimimo pranašas“, 1992), Vydūnu, J. Murka (straipsnis „Talentingas pedagogas, publicistas, poliglotas: Jono Murkos 100-ąsias gimimo metines minint“, 1989), pedagogikos istorija („Seminarijos mokytojai – vadovėlių autoriai“, 1992), psichologija („Apie vieną persitvarkymo, kaip socialinio reiškinio, psichologinį (emocinį) aspektą“, 1988; „Pavydas ir pavyduliavimas“, 1995). Docentas skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Vengrijoje, Rusijoje), publikavo straipsnius Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje, universiteto leidiniuose, šalies dienraščiuose.

J. Kašys daug prisidėjo aktyvinant ir įtraukiant į mokslinę veiklą studentus. Jis organizavo studentų mokslinių darbų konferencijas, ruošdavo studentus respublikinėms pedagoginėms olimpiadoms, jaunųjų mokslininkų konkursams. Prie tuometės Pedagogikos katedros docentas įkūrė pedagoginį būrelį ir jo nariams organizuodavo susitikimus su Lietuvos ir kitų šalių mokslininkais, glaudžiai bendradarbiavo su analogišku Liepojos (Latvija) pedagoginio instituto būreliu.

1996 m. J. Kašys išėjo į užtarnautą poilsį – pensiją ir išvyko iš Šiaulių gyventi į Kamšų kaimą Marijampolės rajone, tačiau nei mokslinės, nei visuomeninės veiklos nenutraukė. Ten jis parašė dviejų dalių istoriografinę apybraiža „Kamšų kaimo istorija: Lietuvos kaimo praeitis, dabartis“ (2000–2002).

Bičiuliai pedagogai