Angle down Atgal

„Primiršti tekstai“. Žydrasis ekranas

Taip anuomet su meile vadinome televizoriaus ekraną. Sovietmečiu laisvalaikio leidimo vietų nebuvo daug, todėl ir tekdavo vakarais sėsti prie televizoriaus. Bičiulis prasitarė: „Aš turėjau septynių kanalų vaikystę.“ Iki tol galvojau, kad mes bendraamžiai. Pasirodo, jis jaunesnis, nes mano vaikystė buvo dviejų kanalų. Pirmasis – Lietuvos televizijos, antrasis – Maskvos, vadinamas Ostankino (nuo Maskvos TV bokšto pavadinimo) arba centriniu. Aišku, centriniu, nes nejau centrinis bus lietuviškas. Bet, skelbiant programas, pradžioje buvo rašoma lietuviškojo programa, o po jos – to centrinio. Nors tiek.

Šiandien vienas populiariausių sakinių – „Aš nežiūriu televizoriaus“. Sako, žmonės, pasiekę patį aukščiausią kultūros lygį, televizoriaus nebežiūri. Jei tokio lygio dar nepasiekėte, klausimas „Ką žiūrėti?“ jums aktualus. Tiesa, gali būti ir neaktualus – žiūrite televizorių ir tiek.

Aišku, jaunoji karta šiandien linkusi palikti televiziją vidurinės ir senosios kartos žiūrovams. Be to, žiūrovų auditorija mažėja, nes mūsų televizijos nerodo iniciatyvos ir nedidina kokybės reikalavimų. Būna, kad ir patys televizijų vadovai laidų kūrėjams gražiai pakalba apie misiją, tačiau tuoj pat klausia: „O kur reitingai?“

Užburtas ratas

Susirandu internete 1969 m. lapkričio 29 d., tai yra šokteliu 50 metų atgal, Šiaulių miesto laikraštį „Raudonoji vėliava“ sužinoti to vakaro televizijos programų. Nustembu, kad programų nėra – nespausdinamos. Pažvelgiu gretimų dienų numerius. Irgi nėra. Matyt, laikraščio leidėjai mąstė, jog televizijos programa šiauliečiams nėra labai svarbi. Tad pasidomiu, kokiame kultūriniame renginyje šiauliečiai galėjo apsilankyti. Koncerto jokio, rodomi tik kino filmai (dar gyvavo Lenino išmintis apie kino svarbą), tiesa, teatre spektaklis – J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“. Aišku, jog tą vakarą šiauliečiams verčiau buvo rinktis šį spektaklį, kur, atliekant pagrindinį Beatričės vaidmenį, galėjo išvysti jaunutę V. Mainelytę ir tris jaunuolius suvaidinusius P. Piauloką, G. Ūzą, L. Vinciūną, nei tūnoti prieš televizorių.

Šokteliu dešimtmetį – į 1979 m. lapkričio 29 d. Televizijos programas „Raudonoji vėliava“ jau spausdina. Buvo tai ketvirtadienis, tad Lietuvos programa prasidėjo 18 val., iškart 10 min. trukmės žinios, po to Armėnijos TV programa (suprantu, kad buvo rodomos visų SSSR Respublikų programos – kiekvieną vakarą vis kitos), po to laida „Girtavimui – ne!“ iš ciklo „Žmogus, visuomenė, įstatymas“. 20 val. „Panorama“, 21 val. „Laikas“ (dažniau liaudies vadinamas tiesiog „Vremia“), kuris retransliuojamas iš Ostankino programos (tad nuo 21 val. abi programos rodo tą patį). Po „Laiko“ Lietuvos TV (šiaip jau pavadinimas Lietuvos TV veik nebuvo naudojamas, o sakoma ir rašoma „Respublikinė TV“, nustumiant žodį „Lietuva“, o pabrėžiant „Respublika“) rodė kino filmą „Užburtas ratas“. Sunku apie šį ano meto kino filmą ką nors sužinoti, nes internetas tuoj „meta“ 2017-ųjų Vudžio Aleno kino filmą, o romanų tokiu pavadinimu net keletas. Visgi reikia manyti, kad šis filmas sukurtas pagal norvegų rašytojo Sigurdo Hoelio to paties pavadinimo romaną. Nors ką žinai, gal tai kokia nors rusų autorių istorija. Ir viskas. Po kino filmo – programos pabaiga.

Ostankinas rodo ir dieną, tačiau nė vienos įdomesnės laidos, o visas vakaras skirtas sportui – prieš „Laiką“ ledo ritulys, po jo – dailusis čiuožimas. Tad keliuosi į šeštadienį, gal ten kas nors įdomesnio. Kaip ir reikėjo manyti, programoje daugiau pramogų. Lietuvos TV vakare rodo Jaunimo teatro spektaklį – I. Šakerdžio pjesę „Prarastas rojus“ ir ansamblio „Nerija“ koncertą. Ostankino televizija vėl ledo ritulį ir dailųjį čiuožimą. Atrodo, rodyk ledo ritulį bei dailųjį čiuožimą ir tos televizijos žiūrovai bus patenkinti.

„Petraičių šeimą“ prisimenant

Šiandien visi įsitikinę, jog serialų anksčiau nebuvo. Nepasakysi. Kad ir „Petraičių šeima“. Tai galima pavadinti net lietuviškais „Simpsonais“. Kartą per savaitę prie mažųjų ekranų ši šeima sutraukdavo begalę žiūrovų. Ir tai vyko nuo 1964 iki 1972 metų.

Tad negalima, kalbant apie lietuviškus serialus, pradėti nuo „Giminių“. Dar buvo „Sveika, Irena“ (1984–1985). Pamenančiuosius šį serialą vertėtų apdovanoti ištikimiausio TV žiūrovo medaliu. „Giminės“ startavo 1993 m. Tiek „Petraičių šeimos“, tiek „Giminių“ herojų gyvenimo sąlygos buvo artimos visiems tuo metu gyvenusiems. Šiandieniniuose serialuose su jausmais irgi stengiamasi pataikyti, gal tik liaudį gali papiktinti serialų herojų turtai – prabangūs namai ir butai, puošnūs baldai, naujausi automobiliai ir t. t. Gal butas blokiniame name „Petraičių šeimoje“ ir medinėmis lentelėmis iškalti „Giminių“ serialo herojų prieškambariai buvo artimesni, bet kai regi herojų nesėkmes, tuoj susimąstai – kas iš tų turtų, jei laimės nėra? Be to, jei lietuviški serialai bus pradėti rodyti, tarkime, Baltarusijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ar dar skurdesniuose kraštuose, tenykščiai stebėsis – štai kaip lietuviai gyvena! Perka ką nori, net kelis kartus per dieną eina į barą, ten valgo ir geria, kas patinka, ir t. t.

Jei serialai buvo filmuojami ir anksčiau, tai kulinarinės ir kriminalinės laidos – ne. Kulinarinių nebuvo, mat, rodant, kaip paruošti vieną ar kitą patiekalą, kažko vis turėjo pritrūkti, nes ne visko būdavo parduotuvėse, o naudoti produktus, kurių liaudis negali nusipirkti, būtų buvę nei šis, nei tas. Kriminalinių nerodė, nes socialistiniame pasaulyje nusikaltėlių neturėjo būti arba jei buvo, tai labai mažai. Ir nejau rodysi apie tilto griūtį šalia Vilniaus sporto rūmų ar traukinio avariją prie Žąslių? Tik kartais vienas kitas pagėręs vyrukas būdavo parodomas.

Nebuvo „Teleloto“ ar panašių loterijų. Be jų, manau, galima apsieiti, nes nieko nelaimėjusiesiems „Teleloto“ atrodo, kad kitą kartą tai jau tikrai pasiseks. Kam imtis ko nors rimto dabar, jei jau kitą sekmadienį tavo kišenėje bus milijonas?

Nebuvo ir laidų su ekstrasensais, chiromantais, būrėjais, magais, ezoterikais, aurų nustatinėtojais, karmų lopytojais, okultizmo skleidėjais ir kitais panašaus plauko veikėjais. Nors ką aš čia sakau, juk buvo toks Kašpirovskis, gal dar vienas kitas jo kopijuotojas.

Per pilnatį negalima mokėti pašalpų

Anuomet buvo populiarios apklausos. Jų rezultatai buvo aiškūs dar joms net neįvykus. Ir skirtos jos buvo neva žmonių gyvenimui gerinti. Neseniai irgi užtikau apklausos anketą, kuri nė kiek nesiskyrė nuo tada buvusiųjų: „Ar dažnai lankotės pas gydytoją? Ar valgote vaisių ir daržovių? Ar sportuojate? Ar vartojate kokius nors vaistus? Ar jūsų darbas sėdimas?“ Ir t. t.

Neseniai LNK rodė didingą veiksmo filmą „Slaptasis agentas“. Pasižiūrėjau. Taigi mano jaunystės laikų „Trys Kondoro dienos“. Ir daug tokių sąsajų atrandu. O gal tai ir gerai.

Anuomet Aukščiausiosios Tarybos narių ir politikų mes veik nepastebėdavome. Jei jie kur nors pasirodydavo, tai paskaitydavo tekstą iš lapelio ir tiek. Šių dienų seimūnai gelbsti mūsų televizijų laidas. TV scenaristai ir režisieriai tokių nusišnekėjimų ir poelgių net sugalvoti bejėgiai.

Humoro laidose anuomet pasirodydavo tik aprobuoti juokintojai. Dabar kas nori, tas ir juokina. Tai būtų tarsi sveikintina, bet blogiausia, kad tie juokintojai neturi humoro jausmo. Nors užvis blogiausia, kad jie galvoja jį turintys.

Nėra gerai šiandien sakyti, jog kartais pasižiūriu rusų televizijas. Bet nesigėdiju, kad žiūriu, pavyzdžiui, „Komedijų klubą“. Tie senesni rusų humoristai, kad ir Galkinas, jei tokiu jį galima pavadinti, jau buvo pradėję atsibosti. Bet „YouTube“ pasižiūrėjau jo pasirodymą spalio mėnesį Novosibirske. Nustebino drąsi jo humoreska apie Putiną. Ypač apie debatus prieš rinkimus. Humoristas palygino, kaip su oponentais, ypač Hillary Clinton, diskutuoja Trumpas ir kaip Putinas, kuris diskutuoja pats su savimi. Taikli pastaba sekė apie laidų vedėją Solovjovą, įlindusį į Mao kostiumą.

Ar šiandien pabandžiusieji atitrūkti nuo televizoriaus tikrai laimingi? Juk tokiu atveju bemat pastebima, kad trūksta fono. Iš veido nebepažįsti Seimo narių, nežinai, kas pasisavino milijoną, ką veikia labdaringosios mūsų politikų ir kitų didžių vyrų žmonos... Pritrūksta ir siužetų. Žavingųjų damų ir uolių jų garbintojų, aistringų meilės istorijų, dramų ir paprasčiausių trilerių. Jei nežiūrėtum kriminalinių kronikų, net nežinotum, kad per pilnatį negalima mokėti pašalpų, ką parodė šį mėnesį jų išmokėjimas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite