Estafetę iš kovo perėmė balandis. Vieni sako, kad pirmas pavasario mėnuo jiems buvęs laimingas, kiti prieštarauja. Ką darysi, kaip Kovo 8-ąją pasveikinote žmoną, taip visą mėnesį teko ir gyventi. Piktinamės, kad pusė žmonių kaukes dėvi iškišę nosis, o nepasidžiaugiame, kad kita pusė jas pridengę. „Ar tu laimingas?“ – klausiame vienas kito. „Jei būčiau laimingas, tai žinočiau“, – girdėjau atsakymą.

Rytas. Čirškia mobiliojo telefono žadintuvas ar šiaip žadintuvas, jūs atmerkiate akis, bet nesidžiaugiate prasidedančia diena. Greičiau pragaras užšals, negu lietuvis pradės šypsotis. Tiesa, patarčiau turėti du žadintuvus. Vienas šalia lovos, kitas, nustatytas skambėti trimis minutėmis vėliau, šiek tiek toliau nuo jos. Jei pirmąjį galite nutildyti nesikeldamas, tai dėl antrojo tenka iš lovos ropštis. Bet tai ir yra nuostabiausia. Prabudimui siūloma pasirinkti tinkamą skambučio signalą. Nors pasirinkai mėgstamą dainą žadintuvo melodijai –
ir nėra mėgstamos dainos. Nenusiminkite, mėgstamų dainų visad atsiras.

Kaip moko psichologai, vos prabudę iškart pagalvokite, jog jūsų laukia: gardžios kavos puodelis, gaivus dušas... Pavadinkite dieną vardu. Tebūnie tai sėkmingų darbų ar kito pavadinimo diena, juk žinote patarlę: „Kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.“ Siūloma vos atsikėlus žingsniuoti virtuvėn ir išgerti stiklinę vandens. Gydytojai aiškina, kad vanduo padeda tulžiai tekėti iš tulžies pūslės ir suteikia ląstelėms po nakties reikalingos drėgmės. Sveika išgerti stiklinę vandens su šaukšteliu medaus, pusės citrinos sultimis ir šaukšteliu obuolių acto.

Nesvarbu, kuris metų laikas, bent kelioms minutėms atverkite langą. Tegu šviežias oras įsiskverbia į jūsų namus, išneša iš jų ne tik nakties orą, kuriame taip maža deguonies, bet ir susikaupusią negatyvią energiją. Aišku, užvis geriausia, jei jūs ir miegojote prie praverto lango. Ir paskutinis patarimas – neskubėkite sėsti į mašiną, o eikite į darbą pėsčiomis. Rytiniai pasivaikščiojimai – puiki kraujotakos sutrikimų ir insulto profilaktika.

Esame užstrigę ties klausimu, kada išsisuksime iš tos pandemijos. Ministras Aurelijus Veryga naudodavo tokį žodelį „algoritmas“, kuris atsakydavo į visus klausimus ir jam paklusdavome. Pasako „algoritmas rodo“ ir visi suprantame – algoritmas ir nieko čia nepakeisi.

Esu tarp tų, kurie kuria planus, kur keliaus, kai orai dar labiau atšils ir pandemija atslūgs. Prisiminiau TV kanalu „Viasat History“ rodytas laidas, kaip britų žurnalistas ir buvęs Didžiosios Britanijos gynybos ministras Michaelas Portillo keliauja geležinkeliais po Europą, vadovaudamasis 1913 m. išleistu legendiniu George’o Bradshaw kelionių geležinkeliais vadovu. Keliautojas lankosi tose vietovėse, kur lankėsi jo pirmtakas, ir net randa tas pačias geležinkelio stotis, apsigyvena tuose pačiuose viešbučiuose, lankosi tuose pačiuose teatruose, kurie jau stovėjo prieš 100 metų. Tiesa, šiek tiek restauruotuose, bet išorėje veik nepasikeitusiuose.

Pamąsčiau, jog įdomu būtų padaryti panašią kelionę po Lietuvą. Ėmiau ieškoti senos kelionių knygos, kuria galėčiau vadovautis. Pavarčiau Vladislovo Sirokomlės kelionių knygas. Įdomu, bet visgi nuo jo kelionių jau prabėgę 150 metų ir daug kas gerokai pasikeitę, o norėtųsi kuo daugiau išlikusių vietų. Norėtųsi kelionių, vykusių prieškaryje, na, bent prieš šimtmetį. Užkliuvo Justo Piliponio knyga „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“, pasirodžiusi 1928 m. Galvojau: bus pats tas. Pagal pavadinimą, autorius turėtų būti aplankęs įdomiausias Lietuvos vietoves.

Bet, pasirodo, tai silpnokas romanas-detektyvas, kažkiek primenantis Tado Blindos istoriją, bet kas iš to. Pirmuose puslapiuose užtikau Žiežmarių, Žąslių, Vievio pavadinimus, bet tai ne pasakojimas apie šiuos miestus, o kažkokios primityvokos istorijos. Viso romano net neskaičiau – gaila laiko. Ieškosiu toliau prieškario kelionių knygos, kurioje būtų aprašyti mūsų miestai, miesteliai, kaimai, piliakalniai, netgi, pavyzdžiui, kažkuo įdomūs medžiai ir pan.

Skaičiau apie lietuvaičių kelionę į Gdanską, pasiėmus Giunterio Grasso romaną „Skardinis būgnelis“. Žinia, veiksmas romane vyksta šiame Lenkijos mieste. Keliautojai aplankė prie Rodūnios kanalo esantį lenkų paštą, Jėzaus Širdies bažnyčią ir kitas garsiojo rašytojo romane minimas vietas.

Mūsų stand up atlikėjas Olegas Surajevas pasakojo, jog autobuse moteriškė jo paklausė: „Ar jūs išeinat?“ Pagalvojau, jog gal teisingiau ir yra sakyti „išeinat“, o ne „išlipat“. Nors „išeinat“ nėra mielas žodis, todėl Olegas iškart atsakė: „Ne, neišeinu, prašom, praleidžiu jus.“

Pamaldi senjorė džiaugiasi, kad karantino metu mažiau benusidedanti. Sako, tik viena jos nuodėmė – kad reklaminius lankstinukus iš savo pašto dėžutės permeta į kaimynų. Nors galvoja, kad tai nėra didelė nuodėmė, nes net kunigas, kai ji tai papasakojo išpažinties metu, ėmė juoktis.

Prie Višinskio bibliotekos kartais matau pasivaikščioti išeinantį vienišą vyriškį. Kai pirmą kartą jį pamačiau, jo akys man pasirodė labai liūdnos. Tariau jam: „Laba diena“, spręsdamas, jog gal daug draugų jis neturi ir tas palabinimas bus jam malonus. Vyriškis pasižiūrėjo į mane, bet nieko neatsakė. Ėmiau nuolat jį sveikinti. Taip gal pusmetį. O gal ir dar ilgiau. Galvoju, kada pagaliau jis man atsakys. Deja.

Prieš kelias dienas vėl jį pamačiau toje pačioje vietoje, be to, pastebėjau, jog jis mane iš tolo stebi. Na, galvoju, dabar tai jis į mano „Labas“ tikrai atsakys, o gal net pats pirmasis pasilabins. Priartėjau, sveikinuos, bet vėl tyla. Galvoju, kodėl taip, tai juk jis mane iš tolo stebėjo, tarsi laukė. Kol toptelėjo mintis, taigi jis mąstė: „O, ir vėl tas durnius ateina.“