REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Gegužės 2 d. 17:57

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Se­na­me dva­re pa­va­sa­rį

Šiauliai

(Wirestock nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


173344

„Pa­va­sa­rį kur­kia ir plė­šo­si var­lės, pa­va­sa­rį trūks­ta vi­ta­mi­nų ir tau kaž­ko pa­siu­tu­siai mau­džia šir­dį“ – pri­si­mi­niau žo­džius iš ma­no jau­nys­tės kny­gos Sau­liaus Šal­te­nio apy­sa­kos „Rie­šu­tų duo­na“. Lė­tai slin­kęs pa­va­sa­ris su­ka va­sa­ros link. Pa­ga­liau ga­li­me nu­si­pirk­ti ba­tus, marš­ki­nius ar ser­vi­zą. Nors kai ku­rie atė­ję į par­duo­tu­vę net pa­tys ne­ga­li at­sa­ky­ti, ko čia atė­ję. Vie­ni pri­ta­ria ka­ran­ti­no at­lais­vi­ni­mams, ki­ti sa­ko, jog vis dar per anks­ti.

Palangoje atsirado dvi jūros: tikroji jūra ir žmonių jūra. Pasiilgome skubėjimo, draugų, svečių... Moteris pasakojo, kad seniai kas beaplankė, bet štai suskambo durų skambutis, šoko atidaryti, o, pasirodo, tai buvo tik sapnas.

Balandį pasnigo. Sinoptikai buvo įspėję, bet netikėjome, o kai pabudę pamatėme sniegą, stebėjomės – sinoptikų prognozės pasitvirtino.

Balandį švęsdavom Kosmonautikos dieną. Šiemet balandžio 12-ąją būtume pažymėję 60-ąsias J. Gagarino pakilimo į kosmosą metines. Mano bendraamžiai, pamenate, kaip Gagarinas raudonu kilimu ėjo apie skrydį raportuoti N. Chruščiovui ir jam beeinant atsirišo bato raištelis? Stengėsi neapvirsti. Atraportavo, bet greitai Chruščiovą „nuėmė“ ir jo veidą iš nufilmuotos juostos pašalino. Liko Gagarinas raportuojantis į tuštumą. Tiesa, Kosmonautikos dieną šiemet kai kas sveikino Seimo narius. Ką darysi, niekad nebuvo politiko, kurį mėgtų visi.

Prisiminiau, kai septintajame dešimtmetyje pirmą kartą skridau lėktuvu
TU 104, prieš skrydį stiuardesė pranešė, kad tai patys saugiausi lėktuvai, jog niekada nieko nenutinka, bet jei kas atsitiktų, tai patrauksite virvutę, užsidėsite kaukę, galvą palenksite prie kelių. Jei įkrisite į vandenyną, apie save dažais nupurkšite apskritimą, kad iš malūnsparnių jus pamatytų... Paskutiniu sakiniu viską sugadindavo. O jei būtų papasakojusi, kaip elgtis tokiu atveju, bet tuoj nuraminusi, jog tų atvejų niekad nebūna, pasitikėjimas būtų kitoks.

1.jpg

Taip šiandien su vakcinomis. Sakoma, kad jos yra saugios, jog nieko neatsitiks, bet tuoj pratęsiama – jei kas atsitiktų ir per kelias dienas nepraeis, skambinkite gydytojui. Mano galva, teisingiau būtų, jei pasakytume, kad gali būti pašalinių poveikių, bet tuoj nuteiktumėte, jog tai pasakėte tik tarp kitko, o šiaip, aišku, nieko blogo neįvyks. Paskutiniai žodžiai visada yra paveikiausi.

Pritarčiau tik tam, kad vakcinų pavadinimai būtų kuo sunkiau ištariami. Pavyzdžiui, galėtume kurią vakciną pavadinti ugnikalnio vardu – Ejafjadlajokudlis. Bičiulis pasakojo bijąs skiepų, bet štai susapnavo, jog pasiskiepijo. Sakė dvi dienas skaudėjo galvą, laužė kaulus.

Iš besitęsiančių temų negalime nepaminėti diskusijų apie Stambulo konvenciją. Girdėjau teigiant, jog ši konvencija kelia grėsmę šeimoms. Suprask, moterų nemušimas skatina skyrybas. Yra, kas renka praėjusios dienos, savaitės ar mėnesio sentenciją. Manau, šį pavasarį turėtų nugalėti laivo kapitono, vedančio laivą kanalu, tarti žodžiai: „Aš pabandysiu apsukti laivą.“

Girdėjau, jog galėsi į savo interneto draugus priimti patrulį, kuris saugos nuo įžeidinėjančių, pašaipių ar net grasinančių komentarų. Pagalvojau, jog jei į mano draugus toks patrulis prašysis, priimsiu, bet šiaip jis man nėra reikalingas, nes niekad nesikrimtau dėl komentarų, kokie jie bebūtų. Storuliai pyksta, komentaruose vadinami storuliais. Verčiau jau pyktų ant svarstyklių ar bent norėtų, kad jos pameluotų.

Be to, bent man draudimai niekad nepatiko, net baiminuosi, kad tai netaptų žodžio laisvės varžymu. O tai daug blogiau nei draudimas nusipirkti alkoholio, kada nori. Keičiasi rašybos taisyklės, kelių eismo taisyklės, bet negali keistis taisyklės, kurios leidžia žmogui būti laisvam. Vyras sako žmonai: „Aš tave užmušiu.“ Jau reiktų susirūpinti, bet, pasirodo, žodis „užmušiu“ kartais reiškia didžiausią jo meilę.

Daug laiko leidžiame priešais televizorių. Haroldas Mackevičius, paklaustas, „Kur eina televizija?“, atsakė – „Niekur neina, stovi.“ Kaip norėtųsi palikti televizorių vieną namuose, o pačiam pakeliauti. Deja, gali būti, kad mūsų vaikai vos beprisimins žodį „turizmas“.

Toks britas Tobijus Ferrisas labai pamėgo Pieterio Bruegelio paveikslus ir pasišovė visus juos pamatyti. O jų išlikę 42 (visi tapyti ant medžio), bet labai išsimėtę: 22 galerijose, 19 miestų ir 2 žemynuose. Užsibrėžtą tikslą Ferrisas įvykdė ir net parašė apie tai knygą.

2.jpg

Nors kažkiek judėti jau galime. Pavyzdžiui, į kavines, mikro renginius (atrodo, tokie renginiai vyksta su šūkiu „Nukamuosim virusą!“). Atsiranda galimybė pažiūrėti į kitus, pakritikuoti ir parodyti save. Tai labai svarbu. Vėl grįžta proga pasiginčyti dėl skonio ir tuoj sakyti, jog dėl skonio nesiginčijama. Kvailas posakis. Manau, skonis yra arba jo nėra. Jei skonis iš žmogaus atimtas, vadinasi, buvo už ką. Pavyzdžiui, M.A.M.A. apdovanojimuose.

Gero skonio žmogus, sako, turi būti originalus, savitas, išmanantis etiketą, madingas, dėvintis akinius storais rėmeliais. Solidūs akiniai šiandien svarbiau už laikrodį. Jam populiari fotografija ir dizainas, jis važinėja dviračiu. Jis neliks nuošalyje ir kovos už tai, kas yra teisinga – ar tai būtų gėjų teisės, ar gyvulėlių globa, ar kova prieš globalinį atšilimą, ar moterų emancipacija... Jis neslepia ir snobizmo bei noro sublizgėti firminiais drabužiais, dizainerių vardais, kelionių įspūdžiais, pokalbiais apie išskirtinį maistą ir vyno rūšis. Nesmerkime ir nepamirškime senos taisyklės: kad ir kaip besirūpintum savojo skonio ugdymu, kad ir kiek besilaikytum etiketo, žmogus turi teisę klysti.

O kada prasideda pavasaris? Kai kam su Velykomis, kai kam dar kurią kitą dieną, bent man pavasaris įsitvirtina Motinos dieną – pirmąjį gegužės sekmadienį. Tą dieną traukiu iš knygų lentynos Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“. Mano mama išėjusi, tad svečiuojuosi sename Užvenčio dvare pas mamatę, tarsi pas savo mamą, kur vaikams visad pakanka meilės ir supratimo. Tai pasakų, paslaptingų svajonių, grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Ūksmingos liepų alėjos, gėlynai, bičių aviliai, sodas, senas malūnas, tekanti Venta, medinė bažnytėlė, kapinaitės ir jazminų kvapas. Dvaro kambariuose pilna knygų, ant sienų protėvių paveikslų, mamatė fortepijonu skambina Šopeną, pasakoja apie Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų...



REDAKCIJA REKOMENDUOJA