REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Lapkričio 28 d. 18:12

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Per Kalė­das pa­snigs

Šiauliai

(Wirestock nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


154974

Ne­ti­kiu pra­na­šystė­mis, bet dėl vie­nos su­tin­ku – lapk­ri­čio 11-oji, šv. Mar­ty­no die­na, nu­sa­ko Kalėdų orus. Jei lapk­ri­čio 11 d. pa­snin­ga, ba­lu­tes užt­rau­kia le­de­lis ar bent pa­šąla, Kalė­dos bus be snie­go, jei at­virkš­čiai, t. y. lapk­ri­čio  11 d. šil­ta, per Kalė­das su­lauk­si­me snie­go. Šiais me­tais šv. Mar­ty­no dieną at­rodė, kad ru­duo ne bai­gia­si, o tik pra­si­de­da, tad be­lie­ka per Kalė­das lauk­ti snie­go.

Neseniai skaičiau apie Didžiojoje Britanijoje susituokusią porą: vaikinukas Kiereanas White’as, jo išrinktoji Tiny Christmas. Jauna šeima pasiliko abi pavardes, tad dabar vadinasi ponas ir ponia White Christmas (Baltos Kalėdos).

Karantino metu norisi kažko linksmo. O kad kas nors sukurtų geros nuotaikos eliksyrą. Pavyzdžiui, paskambinus moteriai, nepamiršti pasakyti: „Kaip jūs šiandien stilingai atrodote.“ Draugė kiekvienais metais laukia pirmojo sniego ir, jam iškritus, smaguriauja uogienę. Sako, balta balta sniego spalva su rausva uogiene jai ypač gražu.

Astrologai ir visokie pranašautojai suteikia mums viltį. Jie pranašauja, jog Lietuva liks viena saugiausių vietų Žemėje. Nebus čia žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo. Gal nepalauš mūsų ir korona? Juk tvirtinama, kad iš visų pasaulio kurortų mažiausiai susergama Palangoje.

„Delfi TV“ laidoje „Delfi diena“ buvo klausiama: 1) Ar norėtumėte uždirbti vidutinį atlyginimą, kad galėtumėte sutaupyti kelionėms, didesniems pirkiniams? 2) Ar norėtumėte uždirbti tiek, kad niekam nereikėtų taupyti? 3) Ar galvojate, kad ne piniguose laimė? Pagalvojau, jog iš visų atsakymų po kažkiek tiktų. Įdomu, jog dauguma balsavo už pirmąjį norą. Kuklu ir gražu. Tiesa, dar sužinojau, jog Lietuvoje 57 proc. gyventojų priskiria save vidurinei klasei. Galvojau, kad mažiau.

Dar kartą apie vienišius

Praėjusiame tekste užsiminiau, jog karantino metu sunkiausia vienišiams. Tiesa, užsiminiau ir tuoj tuo suabejojau. O ir vienišiai, perskaitę tą tekstą, skambino ir tvirtino, jog karantinas jiems nėra baisus (kaip gyveno savo bute vieni, taip ir gyvena).

Išleista begalė pamokymų knygų „Kaip tapti turtingam“, „Kaip sulieknėti“, „Kaip rasti draugų“, „Kaip rasti antrąją pusę“... Nustebau, jog knygų apie turtą autoriai dažniausiai patys sunkiai besiverčiantys, sulieknėjimo patarėjai – storuliai, su patariančiaisiais, kaip rasti draugų, draugauti niekas nenori, o knygų apie tai, kaip rasti antrąją pusę, autoriai dažniausiai patys vieniši. Ką tokie gali pamokyti? Jie gyvena savo fantazijų pasaulyje ir tiek.

Vienišiai nori kuo daugiau gėrio. Kadangi žinau, jog vienišiai mėgsta serialus, paklausiau, koks jiems labiausiai patinka. Atsakė – „Daktarė Kvin“. Pamenate tokį? Ar šio serialo žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springsą toli Laukiniuose Vakaruose. Miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Vienišiams artimos svetimos bėdos. Visad padės, paguos. Patys jie nori gerai atrodyti, vaizduoja, jog jaučiasi laimingi, būdami vieniši. Bijo, jei iš jų kas nors pasišaipys. Štai bičiulis vienišius išvažiavo į Vokietiją. Rado puikų darbą, įsitvirtino. Bet ėmė krimstis dėl savo pavardės, girdi, vokiečiams ją sunku ištarti – Dereškevičius. Pradžioje persivadino į Derys. Irgi nepatiko. Tuomet pasikeitė į grynai vokišką pavardę – Birka. Sako, Vokietijoje tai labai populiari pavardė. O man keista – Dereškevičius negražu, o Birka gražu.

Yra dar vienas Murakamis

Šiandien TV laidose dažnai pašnekovų klausiama, kokias knygas jie skaito, kokius filmus žiūri, kokią muziką klausosi. Girdi, gal karantino metu ir kiti šiuos kūrinius pasirinks. Žodžiu, tai pagalba sėdintiesiems namuose ir galvojantiesiems, kuo čia užsiėmus.

Ką skaityti, žiūrėti, klausytis, renkuosi iš meno savaitraščių ar portalo Bernardinai.lt, ypač ką pasiūlo Marius Burokas. Bet būtų įdomu sužinoti, ką skaito, kokius filmus žiūri, kokios muzikos klausosi Petras Gražulis. Nebūtinai, kad aš tuos kūrinius rinkčiausi, bet įdomu, kaip susiformuoja toks žmogus. O ir apie daugelį Seimo narių norėtųsi sužinoti, kuo jie domisi.

Iš knygų lentynos traukiu Riu Murakamio romaną „69“. Riu Murakamis nėra Harukio Murakamio giminaitis. Bet jei nematyčiau knygos autoriaus vardo, tikrai patikėčiau, jog tai – Harukio kūrinys. Jeigu dar neskaitėte šios knygos, tai skaičius 69 primena ne tai, ką jūs pagalvojote, bet 1969 metus ir hipių epochą: naujos vertybės, laisvės siekiai, maišto idėjos, roko muzika, susižavėjimas avangardiniu menu... Aišku, apie seksą irgi kalbama.

Skaitau, kas 1969-aisiais buvo aktualiausia septyniolikmečiam (tokio amžiaus yra pagrindinis knygos herojus ir, be abejo, jo draugai) japoniukui. Kažkiek domimasi politika (minimas atsistatydinęs de Golis), daug kalbama apie karą Vietname (jaunimas tuomet reikalavo taikos), stojamuosius egzaminus į Tokijo universitetą, „The Beatles“ tais metais išleistą albumą „Geltonas povandeninis laivas“, „The Rolling Stones“ sukurtą bemaž geriausią jų singlą „Baro moterys“, Vudstoko festivalį...

Galima palyginti mokinių nepaklusnumą ten ir pas mus. Įsivaizduokite, kad tarybinės mokyklos auklėtinis pridergtų direktoriui ant stalo. Padykęs aš buvau, gal buvo ir dar labiau padykusių, bet niekam tuomet net tokia mintis nekilo. Bet ne tai juk svarbiausia. Svarbiausia, jog, nežiūrint geležinės uždangos, apie Vudstoko festivalį, „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitų albumus bei dainas pakankamai puikiai žinojome (kažkiek iš Lenkijos radijo kuklios informacijos, iš Liuksemburgo ar kitų Vakarų radijo stočių ką sugaudavome, iš vienam ar kitam iš už Atlanto ar iš kurios Vakarų Europos šalies atsiunčiamos plokštelės...). Bet visų didžiausias malonumas, skaitant šią Riu Murakamio, kaip ir visas jo bendrapavardžio Harukio Murakamio knygas, – jaunų dienų prisiminimas, nors ir sako, jog jeigu jau imi prisiminti jaunystę, vadinasi, pasenai.

Trumpa karantino pamokėlė

Kai šiandien skundžiamės, jog be reikalo slankiojame po parduotuves, jog nemokame dėvėti kaukių, pagalvojau, kad geriausiai šito pasimokyti iš žydų. Ar daug žydų pastebite prekybos centruose ar slampinėjant gatvėse? Nebent kur į pamiškę nuvažiavęs juos sutiksi. Kaukes jie dėvi tobulai – uždengiant nosį iki pat pasmakrės. Iškart pastebėsi, kad vaikai klauso savo tėvų. Visi ypač gerbia mamą. Antra – nesutiksi nė vieno žmogaus, kuris blogai atsilieptų apie savo šalį. Nesutiksi nė vieno Izraelio politiko, kuris dergtų savo tėvynę ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą.

Žydai nekerštingi, nors „Eurovizijoje“ už vokiečius iki šiol nebalsuoja. Šv. Kalėdos nėra žydų šventė, tačiau prie švenčiančiųjų Kalėdas jie puikiai pritampa ir juokauja, kad daug sunkiau tą dieną ateistams. Ir pabaigoje – linksma istorija apie žydus karantininiam prasiblaškymui.

Yra tokia žydų autonominė sritis Rusijos Tolimuose Rytuose, Chabarovsko krašto pietvakariuose, prie Kinijos sienos, kurios centras – Birobidžanas. Taigi, Birobidžanas turėjo, o gal ir tebeturi, žydų teatrą. Įdomu, jog vienu metu visi teatro aktoriai ir režisieriai gyveno Maskvoje ir sakėsi esą Rusijos sostinėje gastrolėse, o iš Birobidžano teatro gaudavo ne tik algą, bet ir dienpinigius už gastroles.

Žydai mėgsta iš savęs pasijuokti, o ypač pasakoti anekdotus. Sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria. Pavyzdžiui, žydo paklausė, kodėl pasaulyje tiek daug automobilių gamyklų, paremtų žydų kapitalu, o Izraelyje nė vienos. „O kur mums dar važiuoti?“ – klausimu į klausimą atsakė žydas.

 



REDAKCIJA REKOMENDUOJA