Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Lai­min­gos sūnaus pa­laidū­no Kalė­dos

Niu­to­nas did­žiau­sius sa­vo dar­bus at­li­ko būda­mas ka­ran­ti­ne. Tikė­kimės, kad mums šios ka­ran­ti­ninės Kalė­dos pa­liks ir ma­lo­nių pri­si­mi­nimų. Kad jos bus įsi­min­ti­nos, tai nie­kas ne­gin­čys. Kur ten. Vil­kimės, kad gy­ve­ni­me to­kių jau nie­kad ne­be­bus. „Pri­mirš­tuo­se teks­tuo­se“ no­ri­si pri­si­min­ti seną seną šla­gerį „Si­dab­rinė gi­ja“ (čia apie plaukų sruogą), ku­ria­me dai­nuo­ja­ma: „Kas ge­ra pri­si­min­ki­me, kas blo­ga – lai išblės.“
 

Tinkamiausias šių metų kalėdinis palinkėjimas: „Ramių Kalėdų!“ Tokios, regis, ir bus. Nors atsiranda proto bokštų, kurie sumąsto neliečiamybę ir pirmenybę suteikti fejerverkų pardavėjams. Panašiai ir su kas penktu automobiliu stovėjimo aikštelėse prie parduotuvių, nors dar neteko girdėti, kad mašina susirgtų koronavirusu. Bet čia jau praeitis.

Laukiame vakcinos. Gerai, jog galime išsakyti savo nuomonę, bet reikia tikėtis, kad beveik 3 mln. mūsų pasitikės ir paklausys mokslininkų patarimų. Nors visko gali būti, kai ne vieno mūsų uždavinys – prie Kalėdų stalo prisivalgius ir esant sočiam valgyti dar.

Kaip atrodys Vatikano aikštė Kūčių vakarą ir per Kalėdas? Greičiausiai bus tuščia tuščia. Bet toji tuštuma ir padvelkia didybe. Pamenate šių metų Didįjį penktadienį prieš Velykas? Tuščia aikštė ir kelių žmonių procesija. Sukrėtė. Net garsusis režisierius Paolo Sorrentino („Jaunasis Popiežius“) tokių kadrų pavydėtų.

Rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys mąsto, jog dėl saugaus gyvenimo vertėtų Lietuvoje įkurti kelias zonas. Vienoje gyventų persirgusieji kovidu. Kitoje sergantieji. Pas juos galėtų atvykti koronavirusu netikintieji ir jie galėtų dainuoti, šokti, bučiuotis. Ir ramu būtų trečiojoje zonoje, nes čia gyventų tie, kurie saugosi, kad nesusirgtų ir nieko tarp jų nebūtų.

Bet sunkiausia moterims – pasipuošti ir niekur neišeiti. Visos mano pažįstamos moterys įsikūrusios tarp stiliaus, estetikos ir grožio. Tuo galima tik žavėtis. Už ką jos baudžiamos?

Linksma liūdna kasdienybė

Jei anksčiau niekur švęsti Kalėdų neišeidavai, tai bent su kaimynais galėdavai susitikti, vienas pas kitą užeiti. Šiemet ir šito negalės. Gaila, nes džiaugiuosi visais savo kaimynais ir su visais gerai sutariu. Sako, pirmiausia ieškok ne buto, o kaimynų. O štai draugas pasakoja praminęs vieną savo kaimyną Morozovu, nes šis pažadėjo, po Naujųjų metų pamatęs jį, išėjusį balkonan rūkyti, iškart kviesti policiją. Pasakoja matęs, kaip prieš kelias dienas pas Morozovą atėjo kažkoks draugas, tai tas pradaręs duris ir nieko nesakęs spyrė atėjusiajam į tarpukojį. „Karantino metu nėra ko į svečius vaikščioti“, – teisinu bičiulio kaimyną.

Interneto platybėse perskaičiau, jog Vanga buvo išpranašavusi kovidą ir sakiusi, kad 2020 metų 12 mėnesio 22 dieną įvyks daug didelių sukrėtimų. Tai lems penki dvejetai datoje. Bet juk šiais metais jau tie penki dvejetai buvo: 2020 02 22.
Manau, svarbiausia, jog vakar, tai yra 2020 12 22, koks nors kinas vėl nebūtų kokio nors gyvio suvalgęs. Bet jei jūs šį tekstą skaitote – esame gyvi.

Pavadinčiau tokį gyvenimą linksma liūdna kasdienybe. Mano gelbėtojai tokiu metu – knygos. Iš neseniai išleistų iškart pamilau Vladimiro Nabokovo „Pniną“. „Pninas“ bent man patiko labiau nei „Lolita“. Iš Rusijos emigravusio universiteto dėstytojo bandymas pritapti amerikietiško gyvenimo tempe. Nuoširdu, kažkiek linksma. Susipažįstame su Pninu, kai jis vyksta skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau susipainiojęs įsėda ne į tą traukinį. Nesiplėsiu, o tiesiog siūlau skaityti.

Miesto laikraštis – nuo vaikystės iki šiandien

Kiekvieną penktadienį laukiu „Etaplius“ laikraščio. Jis mano pašto dėžutėje atsiranda pusę devynių ryte. Kai buvau mažas, pamenu, mano tėvai rytais eidavo iš pašto dėžutės pasiimti miesto laikraščio, dabar tai tęsiu aš. Įdomu, kaip atrodys kalėdinis numeris, o vėliau – kaip naujametis? Nemeluosiu, kad pirmiausia nepasižiūriu, ar yra mano tekstas. Bet, nors esu ir vienas, pasižiūriu šiek tiek slapta, greitomis, kad niekas nepamatytų, nes suprantu, kad nemandagu savimi domėtis.

Laukiant švenčių, drąsiai galima tarti: laikraštis – gyvas. Maloniai nustebino lankytinų vietų Lietuvoje TOP 10 ir nuorodos, kur internete tai rasti: didžiųjų miestų Kalėdų eglutės, virtualūs muziejų turai, kabantys tiltai Lietuvoje, Trakų pilis, Užutrakio dvaras, apžvalgos bokštai, Neringa ir kt. Šalia – receptai, ką pasigaminus šventiniam stalui. Bet labiausiai smalsu žvilgterti į „Penktadienio vitaminą“: ką skaito ir kuo domisi mūsų miesto bei krašto žymūs žmonės. Peržvelgęs aktorės Jūratės Budriūnaitės-Kamrazer mėgstamas knygas, pagalvojau, jog tokias pat knygas skaitytų ir H. Ibseno herojė Nora. Kodėl tai palyginau? Teko matyti Jūratės vaidinamą Norą Šiaulių dramos teatre. Daug Norų esu matęs: ir Moniką Mironaitę, ir Rūtą Staliliūnaitę, ir Dalią Overaitę, ir užsienio teatruose, bet kuriama šiaulietės aktorės man pasirodė labai moteriška ir trapi, manau, tokią ir įsivaizdavo didysis norvegų dramaturgas.

Mieli linksmi pasiskaitymai. Pavyzdžiui: „Mamos išmonė: kaip nemeluoti vaikams apie Kalėdų Senelį?“ Prisiminiau, kaip vienas amerikiečių berniukas parašė į „The New York Times“ laišką, išgyrė laikraštį, sakė tik juo pasitikintis ir klausė, ar yra Kalėdų Senelis. Dienraštis padėkojo už pasitikėjimą ir atsakė, kad Kalėdų Senelis tikrai yra.

Sūnaus palaidūno istorija

Mėgstu teologų paklausti, kuri Šventojo Rašto vieta jiems labiausiai įsimintina. Dauguma atsako diplomatiškai, jog visas Šventraštis reikšmingas, kai kas išskiria Kalno pamokslą, kur Jėzus vardija palaimintuosius, kai kas – kažkurį iš Jėzaus stebuklų, ir net ne Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų, bet, pavyzdžiui, vandens pavertimą vynu. Kai kas išskiria tokį, atrodo, nereikšmingą epizodą – Jėzaus susitikimą su mokiniais kelyje į Emauso miestelį... Man kažkodėl pati įsimintiniausia Šventojo Rašto istorija – pasakojimas apie sūnų palaidūną.

Jau nepamenu, ar užsimenama, kuriuo metų laiku sūnus palaidūnas grįžo namo, greičiausiai ne, nes ne metų laikas šioje istorijoje svarbiausias, bet man atrodo, jog tai įvyko pasitinkant Kalėdas ir sūnaus palaidūno istorija – kalėdinė.

Vienas garbingas sodietis turėjo du sūnus, kurie vienas nuo kito skyrėsi kaip diena nuo nakties: vieną viliojo lengvabūdiškas gyvenimas, o kitas išsiskyrė sutelktu rimtumu. Kai pirmasis pasiėmė savo dalį ir iškeliavo į pasaulį, antrasis liko namuose ir darbavosi ūkyje. Kol pirmasis nieko geriau nerado, kaip keliauti iš vietos į vietą, ulioti ir švaistyti iš namų pasiimtą turtą, antrasis stropiai ir tvarkingai rūpinosi ūkiu. Kai pasprukėlis ir paklydėlis sūnus iššvaistė iš namų pasiimtą savo turto dalį ir nebeturėjo, kur glaustis ir kuo misti, grįžo namo. Kai jis, jau laikytas prarastu, apdriskęs ir išsekęs, vieną vakarą staiga pasirodė – tarsi iš numirusiųjų prisikėlė, jam visi lyg pamišę puolė rodyti meilę. Galima manyti, kad tėvas kasdien lipdavo prie namų ant kalnelio, jeigu toks ten buvo, ir žiūrėdavo, ar nepasirodys grįžtantis sūnus. Viltis jo nė dienos neapleido.

Šioje istorijoje teologai išskiria ir antrojo sūnaus liniją. Jis mielai būtų norėjęs atsidurti tokio didelio džiaugsmo, sutinkant jo brolį, centre. Todėl būtent jis tarp visuotinio linksmumo ir džiaugsmo liko blogai nusiteikęs ir pyktelėjęs. Kas atsitiko su visais kitais to įvykio dalyviais bei liudininkais, nežinome. Šventasis Raštas to nemini. Be abejo, jie visi seniai mirė. Užtat tas nepatenkintasis, sako, dar gyvena. Prisiminkite – juk jūs buvote jį sutikęs murmantį ir bambantį apie didžiulę neteisybę, apie tai, kad jis ne laiku gimė ir atsidūrė ne toje vietoje. Bet, sveikinant su Kalėdomis ir linkint visiems laimės, palinkėkime laimės ir jam.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite