„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kas Mi­lo Ve­ne­ros ran­ko­je?

Šiauliai

(Drobotdean nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

160992

Šiais me­tais pa­gal­vo­ji, jog ir ge­rai, kad sausį veik nėra šven­čių. Ne­si­norės lėkti, bėgti, švęsti. Senų Naujų metų Šiau­liuo­se šven­čian­čiųjų veik ne­likę, Trys ka­ra­liai – ne to­kia šventė, kad trauktų kur nors judė­ti iš namų.

Sausis tai dar tas mėnuo, kai prisimeni praėjusius metus. Sako, 2021-ųjų galėjai ir nesutikti, bet palydėti 2020-uosius privalėjai. Praeis dar savaitė, kita ir jie pasimirš. Atrodė, jog 2020-ieji viską apie save išguldė, kai paskutinę metų savaitę, kurios tik keturios dienos ir tebuvo, driokstelėjo Viktoras Uspaskichas su savo stebuklingu vandeniu. Vos spėjo į paskutinį traukinį paskui Petrą Gražulį.

Kažkas iš svetur įsikūrusiųjų Naujųjų išvakarėse spėjo grįžti tėviškėn, kažkas nebespėjo. Vienas kitą raminame: „Sakai, nuotaikos nėra? Nenusimink, svarbiausia, kad kvapus jauti.“ Žmonių minios parduotuvėse tarsi byloja, jog sunkiausia mirti alkanam. Programėlės telefone parodo, kiek kilometrų per metus nuėjome. Bičiulis skaičiuoja ir kiek alkoholio per metus išgėręs. Čia jau be programėlės, nes tokios ir nėra, tiesiog mintyse tenka skaičiuoti. Sako, nuėjęs 2 420 km, o išgėręs 36 l. Dabar skaičiuos, kiek išgėręs 100 km.

Kuo pradžiugino mažasis ekranas?

Aš XX a. žmogus, todėl paskutines 2020-ųjų dienas leidau prie televizoriaus. Ir Naujuosius prie jo sutikau. Kas peikia televiziją, šiek tiek ginčysiu, nes buvo vertų dėmesio laidų, filmų, spektaklių, koncertų. LRT pradžiugino dviem Loido Vėberio operomis – Kūčių vakarą rodė „Operos vaiduoklį“, antrą Kalėdų dieną – „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Po „Operos vaiduoklio“ net pats Loidas Vėberis pasirodė scenoje, o Jėzus Kristus – superžvaigždė dar kartą pribloškė savo didingumu. Man ypač įsiminė scena, kai Judui sumokama 30 sidabrinių, sudėtų ryškiai raudoname kapšelyje, ir jie su Jėzumi Kristumi susėda ant laiptų vienas netoliese kito. Prieina Marija Magdalietė ir uždeda ranką ant peties vienam, po to kitam kaip patiems geriausiems draugams. Ir dar viena scena, tarsi pirmosios tęsinys – Jėzaus suėmimas. Judas pabučiuoja Jėzų ir jau nori nueiti, kai Jėzus jį tėviškai apsikabina.

Pralinksmino Erodas – aktorius nugrimuotas top top panašus į Rodą Stiuartą. Net vienu metu pagalvojau, jog gal čia tikrai Rodas Stiuartas. Bet greičiau ne, tai tik puikus humoras. Su Erodu įdomi istorija, nes kai spektaklis rodomas teatre, jo garsioji arija prasideda iškart po pertraukos. Galėjo juk ja pirmas veiksmas baigtis, bet kompozitorius jau taip sutvarkė. Oi, kiek vėluojančiųjų iš bufeto ir vienos pagrindinių operos arijų neišgirstančiųjų.

Jau kelintą kartą žiūrėjau kino filmą „Tegyvuoja meilė!“ Žiūrėti nebuvo nuobodu, nes tai vienas mano mylimiausių kalėdinių-naujamečių kino filmų. Pasižiūrėjau „Harį Poterį“. Kiek rodė – visas serijas. Prisipažinsiu, nebuvau matęs. O nutariau pažiūrėti, nes, minint Oskaro Koršunovo teatro 30-metį, vienas iš aktorių papasakojo, jog jų režisierius labai mėgsta žiūrėti „Harį Poterį“.

Negalima nepaminėti paskutinį metų sekmadienį LRT PLIUS rodyto Bregenco festivalio pastatyto „Rigoleto“ su Kostu Smoriginu jaunesniuoju. Tai, galima sakyti, buvo naujametė opera. Lietuviams, net sutinkant Naujuosius, artimesnė tragedija. Jei ne „Traviata“, tai „Rigoletas“. Tiesa, praėjusį sekmadienį tas pats LRT PLIUS parodė S. Moniuškos „Halką“. Nors irgi daug linksmo šioje bemaž garsiausioje lenkų operoje nėra, o tik istorija apie nelaimingą meilę.

aaaaa.jpg

Kas? Kur? Kada?

Nesu rusiškų TV programų gerbėjas, bet vieną laidą pasižiūriu. Tai viktorina „Kas? Kur? Kada?“ Žiūriu ją jau gal keturiasdešimt metų, o gal ir daugiau. Galima sakyti, nuo tada, kai ši laida pradėta rodyti. Įdomūs klausimai, mąslūs žaidėjai, o ypač maloniai nuteikia kreipinys „Gospodin“ („Pone“) ir tai dar sovietmetyje. Rusijoje dar populiarus LIK (Linksmųjų išradingųjų klubas). Šios laidos nežiūriu, daug likusio komjaunuoliško entuziazmo ir auklėjimo, o štai „Kas? Kur? Kada?“ visai kas kita.

Naujamečiame žaidime buvo klausiama, ką reiškia įvairūs užrašai ant dekoracijų teatre. Pasirodo, tai sakiniai, kuriems scenoje nuskambėjus, scenos darbininkai žino, ką reikia nešti scenon. Arba apie vaikų konkursą, kurio metu žiūrovai aprengti ramunių kostiumais. Net veidų nesimato, o didelis ramunių laukas. Klausiama buvo, kam visa tai. Pasirodo, kad dainuojantys ar šokantys vaikai nematytų savo tėvų ir į juos nesižvalgytų. Bet labiausiai patiko klausimas: „Žmonija nuo seno ginčijasi, ar tai obuolys, ar veidrodėlis, ar vėduoklė. Kas tai?“ Pasirodo, žmonija jau daug metų sprendžia, kas galėjo būti Milo Veneros rankoje. Klausimas taip man patiko, labai tiko naujametei nuotaikai, kad net šio teksto pavadinimui jį pasirinkau.

Naujametės programos rodė mūsų žvaigždžių, o kai kur ir užsienio, ištisus koncertus. Atrodo, paprasta, nereikia nieko ruošti, paleidai kažkadais įrašytą koncertą ir tegul. Tiesa, buvo daug ir šiam Naujųjų sutikimui paruoštų pramoginių laidų. Atrodytų, žmonės dirbo, stengėsi, bet kai vedėjai kalba, kad tik kažką kalbėtų, humoras senas ir primityvus („Lietuvos komiko vakaras“), pagalvoji, jog tiesiog ištisas koncertas netgi geriau. Šiaip jau būčiau žiūrėjęs naujametį „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“, bet neiškentęs dvi dienos iki Naujųjų pažiūrėjau šią laidą „YouTube“, mat „Laisvės TV“ „YouTube“ myli ir, paruošę laidą, tuoj ją ten kelia.

Žiūrėjau laidą apie Vytenį Rimkų (Naujųjų išvakarėse norėjosi neseniai išėjusį profesorių prisiminti), miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (spalvingame renginyje scenoje per 100 atlikėjų), o kaip pramogines laidas pasirinkau Lenkijos televiziją TV POLONIA. Ir ne todėl, kad suprantu lenkiškai, bet dėl laidų estetikos. Tiesa, retkartėmis įsijungdavau TNT „Komedijų klubą“.

asasas.jpg

Apie senolį, norėjusį pereiti gatvę

Daugelis planuojame, kur pirmiausia keliausime, pasibaigus karantinui. Stengiuosi prisiminti ką nors įdomesnio ir linksmesnio iš buvusių kelionių. Prisimenu iš Lvovo (jau reiktų sakyti Lvivo, bet dar kažkaip šis pavadinimas neįsigali) važiavome į netoliese esantį nediduką miestelį keistu pavadinimu Žovka, kuris garsėja XVI a. statyta medine cerkve. Įvažiuojant į tą Žovką, prie pėsčiųjų perėjos stovėjo seneliukas. Mūsų autobusas sustojo jį praleisti. Seneliukas neina. Mūsų vairuotojas rodo ranka jam eiti. Pagaliau jis pajudėjo ir kad skuos per gatvę. Vairuotojai juokėsi, jog senolis ukrainietis pripratęs prie vietinių vairuotojų ir nežino, kada jiems toptels mintis važiuoti. Mano mintys buvo šviesesnės. Pamąsčiau, jog senolis nenorėjo gaišinti autobuso su keleiviais ir skubėjo, kad jam nereiktų ilgai stovėti.

Prisimename, ką skanaus svečiuose kraštuose valgėme, kokias lauktuves parsivežėme. Štai iš to paties Lvovo ne vienas parsiveža lašinių šokolade. Lašiniai Ukrainoje skanūs (dažniausiai sūdyti), bet jų į ES įsivežti neleidžia, o štai aptrauktus šokoladu galima. Lvove pardavinėjami jie tik vienoje vietoje – Lašinių muziejuje. Keistas skonis, kai, nučiulpęs šokoladą, pajunti lašinius.

Karantino apglėbty bendraujame su feisbuku. Randi įvairių postų. Tai žymių žmonių mintys, pasidalijimai šiandienos aktualijomis, pagaliau anekdotai. Draugas sako, jog jeigu Vyriausybės nariai skaitytų jo feisbuko įrašus, išspręstų visas problemas. O grįžtant prie TV programų, liūdniausias reginys bent man buvo pirmąją Naujųjų metų dieną klausytis Vienos filharmonijos orkestro, kuris grojo tuščioje salėje. Nuo 1945 metų, tai yra dar karo metų, kai prasidėjo šie koncertai, pirmą kartą šitaip. Visgi viliuosi, jog tai jau neilgam.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt