Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Anks­čiau ar vėliau vi­rusą nu­galė­si­me

Kon­cer­to rengė­jai prie­š ren­gi­nio pra­džią kreipė­si į su­si­rin­ku­siuo­sius: „Kas klau­sy­sis kon­cer­to, pra­šo­me dėvėti kau­kes.“ Maest­ro Si­gi­tas Vai­čiu­lio­nis pa­šmaikš­ta­vo: „O jei­gu aš kon­cer­to ne­klau­sy­siu, nes ne­tu­riu klau­sos, ar man rei­kia dėtis kaukę?“ Pui­ku, kai ko­ro­na­vi­ru­so ap­sup­ty ne­pra­ran­da­mas hu­mo­ras. Va­di­na­si, vi­rusą anks­čiau ar vėliau vis tiek nu­galė­si­me. Be­si­šyp­san­čio žmo­gaus nie­kas ne­įveiks.
 

Kavinėse, restoranuose, koncertų salėse sėdime it aristokratai – patogiai, atstumu vienas nuo kito, poilsiui galime ištiesti kojas ar sukelti vieną ant kitos. Gal šiek tiek varžo kaukės. Bet japonai jau seniai jas dėvi, o koks išsivystęs kraštas.

Šią vasarą paaiškėjo, jog mūsų moksleiviai stiprūs anglistai, bet silpni matematikai. Net juokaujama, kad kitais metais matematikos egzaminą vertėtų laikyti anglų kalba. Išties lietuvaičiai angliškai kalba gerai. Lyginu su lenkais. Visko yra, bet jei procentaliai, tai nesunku pastebėti, jog lietuviai angliškai kalba geriau už kaimynus. Net Lenkijos restoranuose ne visur susikalbėsi su padavėju angliškai. Lenkai ypač prisirišę prie savo tautos istorijos ir kalbos. Nuo seniausio iki jauniausio, nuo aukščiausias pareigas užimančio iki eilinio darbininko visi tvirtina viena – zloto niekada neatsisakysime. Lietuviams gi globalizacija artimesnė.

Kai negalima keliauti, keliauti ypač norisi

Laikmetis, kai apie keliones kalbame su nostalgija. Lydėdavau ekskursijas į Krokuvą, Zakopanę, Liubliną, Lvovą. Šiandien, sustabdę bulvare, žmonės klausia, kada vėl bus kelionė, ir sako – iškart keliaus. Ne vienas lietuvis važiuoja net į tuos kraštus, iš kurių grįžus teks karantinuotis. Žino, bet vis tiek važiuoja.

Nugirdau, kuo keliautojas skiriasi nuo turisto. Turistas nuvyksta į vieną ar kitą kraštą, pasižiūri, kaip viskas ten blogai (viešbučiai, paslaugos, kainos), ir grįžta namo. Keliautojui gi viskas gerai. Keliautojas aiškinasi, kur kiek mokėti, taupo, turistas dažniausiai permoka. Kad ir Kopenhagoje, keisdamas pinigus. Nepasikeičia pinigų, vykdamas į šią šalį, nepasikeičia oro uoste, kur dar maži keitimo mokesčiai, keičiasi mieste ir nuo 100 eurų praranda veik 100 kronų.

Iš paskutinių kelionių, o tokios man buvo praėjusį rudenį, įsiminė apsilankymas Zakopanėje. Čia, sirgdamas džiova, gyveno ir tyru kalnų bei pušų oru kvėpavo Jonas Biliūnas. Čia rašytojas mirė ir buvo palaidotas miesto kapinaitėse. 1953 m. jo palaikai pervežti į Anykščius, bet kapo vieta ir paminklėlis Zakopanės kapinėse liko. Turistinėje programoje įtrauktas šio kapo lankymas, bet turistų užklysta čia retai, nes keliasi į kalnus, o nusileidę nori ilgiau pavaikščioti centrine Zakopanės gatve, kuri savo ritmu labai panaši į Basanavičiaus gatvę, apsilankyti garsiajame Zakopanės turguje. Kartą, kol turistai leido laisvą laiką turguje ir toje gatvėje, į kapines nuklydau, tačiau kapo neradau. Skambinau kolegoms, kurie irgi lydi grupes į Zakopanę, ir klausiau, kur Biliūno kapas. Niekas nežinojo, girdi, vis tiek turistai ten neužsuka.

Jono Biliūno raštų dvitomyje radau šio kapo nuotrauką, vėl užsukau į kapines, bet nesėkmingai, nors jos ne tokios jau ir didelės. Pagaliau viena turistų grupė nusprendė apsilankyti prie šio kapo. Prisipažinau, kaip jo nesėkmingai ieškojau, padalijau atšviestų kapo nuotraukų ir visi pradėjome paieškas. Turistai mielai pasidavė tokiai avantiūrai, žiūrėk, kažkuriame kapinių kampe kažkas iš mūsų grupės pamato panašų antkapį ir visus kviečia. Pribėgame, deja, panašus, bet ne tas. Paieškos užsitęsė, bet buvo be rezultatų. Ir tik išeidami iš kapinių, staiga žiūrime – ogi pats pirmas kapas iškart dešinėje, įėjus pro vartus.

Pasidalijau šiuo prisiminimu, nes kai negali keliauti, visi ankstesnių kelionių prisiminimai mieli. Pabandykite ką nors iš savo kelionių prisiminti. Tiesa, vienas draugas, sako, kelionių nesiilgi, nes ir taip retai kur išvykdavo, o atostogauja tik Šventojoje. Sako mėgstąs pastovumą, o Šventojoje niekas nesikeičia ir viskas primena vaikystę.

Pandemijos meto sapnai

Kartais sapnai – malonumas, kai nenorime atmerkti akių, kad neišbaidytume gražaus reginio, o kartais košmariški, sukelti nervų ir fobijų, kai pabundi šalto prakaito išpiltas. Tokie, atrodo, turėtų būti pandemijos siautėjimo metu.

Sakote, kas gali būti košmariškiau, kaip tokiu metu susapnuoti virusą. Galvojate, susirgsite, apspis nesėkmės. Klystate. Aukštyn galvas. Sapnininkai praneša, jog susapnuotas virusas praneša, kad būsite kaip niekad sveiki ir, negana to, visur lydės tik sėkmė. Dar galima susapnuoti, jog virusas įsimetė į kompiuterį. Tai irgi nieko blogo, tik byloja, kad ieškote naujų draugų, dažniau draugių, kartais puslapiuose, apie kuriuos ne visiems prasitarsi. Bet čia jau kita tema. Aišku viena – susapnuoto viruso tikrai nereikia gąsdintis.

Rusai turi vieną žodį, kuris apibūdina ir miegą, ir sapną. Anglai ir prancūzai vienu žodžiu apibūdina sapną ir svajonę. O mes savo žodyne atskiriame miegą nuo sapno, tarsi suteikdami pirmenybę ir išskirtinumą sapnui bei privilegijuodami tuos, kuriems sapnuojasi.

Kažkuris TV1000 kanalų kartojo režisieriaus Michelio Gondry kino filmą „Gėlėti sapnai“ – pasaką apie meilę ir netektį. Patraukia ir tai, kad pagrindinį moters vaidmenį atliko Audrey Tautou, visiems pažįstama iš Jeano-Pierre’o Jeunet filmo „Amelija iš Monmartro“. Filmo herojus nuolatos lydi gėlės. Jų pilnas Koleno mylimos Chlojos kambarys. Net dešiniajame merginos plautyje išauga vandens lelija. Deja, ši gėlė yra mirtinos ligos simptomas. Terapija – gulėjimas apsiklojus gėlių kompresu, kol jos nuvysta. Visas filmas dvelkia prancūziška elegancija. Filme daug muzikos. Žinia, režisierius M. Gondry devintajame XX a. dešimtmetyje ėmėsi kurti muzikinius vaizdo klipus ir bendradarbiauti su tokiomis įžymybėmis kaip Bjork, „The Rolling Stones“, „Chemical Brothers“. Žiūrėti „Gėlėtus sapnus“ reiškia sapnuoti. Tai pasaka suaugusiesiems. Visgi, žvelgdami į prasiskleidžiančius žiedlapius, drauge suvokiame kraupoką pasaulio kaip tuštybių mugės atspindį. Meilės istorijoje režisierius ieško gyvenimo prasmės.

O jeigu dar apie sapnus, tai labiausiai pildosi sapnai, susapnuoti penktadienio naktį. Žodžiu, prisiminkite, ką šią naktį sapnavote. Ypač pildosi sapnai, sapnuoti apie 5 val. ryto (jeigu labai tiksliai – tai 4.45 val.).

Ar vėlu išsipildymo laukti?

Šią vasarą apie orus ir depresiją kalbėti teko dažnai ir, regis, dar ne kartą teks ir rugsėjį, nors tai daugiausia turėtų būti spalio, lapkričio bei žiemos temos, t. y. kai trumpėja dienos, o saulės stoka sukelia liūdesį.

Šiandien dar skamba daina apie rugpjūtį. Ne, ne ta „Man labai labai rugpjūčio grožio gaila“, bet lyriškesnė (ją dainavo Janina Miščiukaitė):

Už lango – rugpjūtis...
Nuo lietaus augalai patamsėjo...
Ir žinau aš, kad tau patinku,
Kaip kadaise patikdavai man...
Bet, matyt, jau vėlu išsipildymo laukti,
Kaip sulauki pavasariui siaučiant...

Bičiulis sako, jog labiau depresiją varančios dainos nėra girdėjęs. Jau nebepamenu kur, bet esu užtikęs, mano galva, gana vykusį depresijos apibrėžimą: „Depresija –
neatitikimas tarp fakto ir nuojautos.“

Ką pasiimtum iš besibaigiančios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. O svarbiausia – niekad netikėsiu, kad jau vėlu išsipildymo laukti.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite