Angle down Atgal

Priklausoma nepriklausomybė

Jau sutapk tu man taip, kad geriau ir būti negali. Išėjau anądien sniego nusikasti nuo keliuko. Tiek privertė, kad ir užmiršęs buvau, koks tai sunkus darbas. Bet nieko, fizinis krūvis normuotas, primenu – normuotas, sveikas širdžiai, gerai bendrai savijautai (ne vienas gydytojas akcentuoja), o svarbiausia ir jums, mielieji mano.

Na, netiesiogiai, žinoma, bet naudinga tikrai. Taigi kapstausi ašai tame sniege it višta smėlyne, o pro šalį kiūtina mano kaimynėlė Pranciška. Dar ne iš karto ir pažinau: užsimaukšlinus kokią skarą, kaukę, sijonas iki žemės, tikra arabų šeicho dvaro prižiūrėtoja. Bijodama išsidrėbti visu gražumu, nosį nudelbus kelią stebi.

Mano pasveikinta tik susigūžė, susisuko, galėtų, atrodo, skradžiai žemę sulįstų. Pažinodamas savo kaimynėlę it nuluptą, supratau, kad jau kokių žinių turi ir kiūtina slapta. Man dar didesnis noras užėjo josios nepaleisti. Taigi sakau ašai jajai, kad gal kokios arbatėlės užsuktų, nuo švenčių likusiu gardėsiu pasigardžiuoti ir naujus metus pradėtume kartu. O mintyse šypsausi, puikiai žinodamas, kad kas jau kas, o manoji Pranciška karantino reikalavimų laikosi dešimt kartų daugiau, nei reikia. Mestelna: „Negalima. Karantinas!“ Ir jau toliau dūlina, bet nebūčiau ašai varpininkas, mielieji mano, juk reikia, taip sakant, dienos šviesoje reikalus apžiūrėti ir aptarti. „Ar girdėjai, – sakau ašai jajai, – kad mūsų valdovė skaidriausioji ruošiasi mokyklas pertvarkyti ir, sakau, gal kokią naują įstaigą įkurti: kokius azartinių lošimų namus, o gal kokią perauklėjimo įstaigėlę, na Čiobiškio tipo, nepaklusniesiems varguoliams?“ – skiedžiu miltais, kad tik mano Pranutė už kokios nors nesąmonės užkliūtų. Kol Pranciška sustojo (o tai jau geras ženklas, kad pokalbis ir mano intrigos jąją sudomino), tęsiu: „Juk mūsuose tiek daug svečių iš sostinės pribūva, tai va, linksmai sau galėtų papramogauti kazino, būtų mūsų karalystei papildomos pajamos, nes, kai valdovė skaidriausioji su dabartine vidaus reikalų ministre susiėmė, gali ir mums visiems atsirūgti. O va, specialiosios perauklėjimo įstaigos irgi reikėtų, galėtume priimti ir iš kitų apylinkių visokius nesusipratėlius, išsišokėlius, o saviškiams daug aiškinti nereiktų: kyla noras išreikšti savo kitokią nuomonę, nei oficialioji, gauni šaukimą išklausyti šešiolikos akademinių valandų kursą „Neklysta tik valdovė“ ar panašiai. Čia, žinoma, nuo minčių, ar, neduokdie, prieštaros darbų. Tokiai švietimo įstaigai klientų bent iš pradžių tikrai nestigtų.

Dar būtų gerai, kad kas perduotų valdovei skaidriausiajai, čia ašai pamintijau, anava per šitą pandemiją, mūsų kultūra kaip niekada aukštas aukštumas pasiekė, visi namuose šviečiasi, televizorius žiūri, knygas skaito, sako, kad net per nuotolį spektaklius galima žiūrėti. Uždarykim tuos mūsuose esančius ir dabar negyvus Kultūros namus. Kiek pinigų sutaupytume, o vietoj jų galėtume kokį dar vieną sporto klubą ar, sakykim, kokią sporto areną įsteigti. Žinoma, nepasilyginsi su sostinės „Symens“ arena ar laikinojoje sostinėje esančia Sporto hale, bet kodėl nepasvajojus.

Tik pagalvok, kaimynėle, stadioną turime, sporto centrą turėsime, bet jau skaičiuokime, kad turime, baseiną, apie dugną jau ašai nieko nesakau, kuriame vyksta tarptautinės plaukimo varžybos, turime, treniruoklių salę turime, net sportininką Seimo narį turime. Tad areną mums įsigyti, kaip tris pirštus…“

Oi atsiprašau, įsismarkavau, net pašnekovę pamiršau. O jinai žinote ką, nepatikėsite, išsitraukusi bloknotėlį UŽSIRAŠINĖJA. Aha. Vadinsi pataikiau, tad mintis tęsiu toliau.

„Dar vienas mano pamintijimas būtų, tai būsimosios naujosios trys viename gimnazijos vardas. Savo, aišku savaime, nesiūlau, o štai valdovės skaidriausiosios vardo gimnazijos nėra pasaulyje. Kitas, manau, ne ką prastesnis variantas, siekiant įamžinti mūsų visų nepriklausomybę, karalystėje vyraujančią laisvę ir toleranciją, tiesiog galėtų būti Nepriklausomybės gimnazija, juo labiau, kad būtų ji, visai šalia Nepriklausomybės aikštės. Žinoma, šiek tiek ta mūsų nepriklausomybė yra priklausoma, bet tik šiek tiek. Baikis. Čia gal būtų paprasčiau, nei kokią Cvirkos ar Janonio gatvę perkrikštyti. Čia viskas būtų nuo nulio, tarsi kokis atžėlęs atžalynas vėl išdžiūvęs, o Stuoka, susikrovęs mantą ir sostinėn išvykęs, tarsi jokio ženklo čia mūsuose ir nebuvo“.

„Maladec“, – pasakė man mano kaimynė Pranciška, visa net išraudusi iš pasitenkinimo ir, net drįsčiau pasakyti, susižavėjimo. Supratau, kad ne tik pataikiau dešimtukan, bet dar ir pagrindinį prizą laimėjau. Vadinasi, teisingai viską suprantu, kad mūsų valdovei skaidriausiajai laukia vėl įtempti metai, kad jajai vargšelei nėra kada laiko ilsėtis ir apie save galvoti. Nauji projektai, naujos mintys, naujos srovės, nauji vėjai.

Laikykimės, mielieji mano, kad tie vėjai ir mūsų neišpūstų.

Jūsų Varpininkas

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite