Angle down Atgal

„Prie ruso“ orai buvo geresni

Šiandien skundžiamės orais, nes populiaru kuo nors skųstis. O juk mes niekada taip gerai negyvenome ir niekada taip nebuvome nepatenkinti.

Kai reikėdavo lietaus – lydavo, kai reikėdavo saulėtų dienų – tokios ir būdavo. Dabar gi viskas atvirkščiai. Mėnesiais nėra lietaus, paskui kad „užpils“, užtvindant gatves ir namų rūsius. Tiesa, karštomis vasaros dienomis negalėdavome išgerti „Coca Colos“, „Pepsi Colos“, „Fantos“ ar kokio nors „7up“, nes tokių dalykų ir nebuvo, bet išgerdavome limonado „Diuše“ ir būdavome laimingi, nepuldavo mūsų jokios cukraligės ar skrandžio opos. Nebūdavo ir rūkytų dešrų, o juo labiau skilandžių, bet būdavo „daktariškos“ dešros ir, vyresnieji sako, ji buvo tikresnė už dabartinę „daktarišką“. Nebuvo plastmasinių maišelių ir net sviestą vyniodavo į popierių, kuris greitai ištiždavo. Supirkinėjo visus butelius: ir svaigiųjų gėrimų, ir pieno, ir visus indelius. Visa ši tara buvo priduodama, nes tušti buteliai kainuodavo 12 kap., o pieno – net 15. Dabar gi viskas 10 centų, bet pagalvokime, kas tai yra 12 kap., kai uždirbi 60–80 rublių, ir 10 centų, kai uždirbi 400–800 eurų ar net daugiau. Galėjai net gyventi, surinkinėdamas ir priduodamas butelius, tad benamių tuomet net nebuvo.

Neteršdavome gamtos, nes nebuvo, kuo teršti. Gamta gi už tai mus mylėjo ir atsilygindavo gerais orais.

Drugio efekto teorija

Kai orai mainosi (tai lietus, tai saulė kepina), sinoptikai aiškina, jog susiduria šalto ir šilto oro srovės ar kažkaip panašiai. Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą.

Kažkuriame mokslo populiarinimo žurnale skaitydamas apie chaoso teoriją, atkreipiau dėmesį į teiginį, jog pirmasis chaoso suvaldymas – orų prognozė. Anot mokslininkų, jog jei prie šalto kūno priglausime šiltą, šiluma po truputį juose taps panaši. Jei į vandenį įlašinsime lašą nuspalvinto skysčio, netrukus ta pačia spalva nusidažys visas stiklinėje esantis vanduo. Tokie yra gamtos dėsniai. Būtent su šiais gamtos dėsniais susijęs vaizdingas pasakymas, kad drugelio sparnų plazdenimas viename Žemės pusrutulyje gali sukelti didžiulius pokyčius kitame. Kitaip tariant, net ir, regis, nereikšmingi įvykiai gyvenime gali nulemti didelius pokyčius. Paprastesnis šio posakio tekstas: drugelio sparnų plazdenimas Singapūre gali sukelti uraganą Šiaurės Karolinoje.

Šio posakio autorius – 1917 m. gimęs chaoso teorijos pradininkas, JAV matematikas ir meteorologas E. Lorenzas. Atmosferą jis įsivaizdavo kaip šildomą puodą. Kol temperatūrų skirtumas apačioje ir viršuje skiriasi nežymiai, oro darinys išlieka gana stabilus, tačiau kai temperatūrų skirtumas didėja, oro masės praranda stabilumą ir tampa netvarkingu dariniu. Taip galima prognozuoti gerą ar blogą orą. Kita vertus, E. Lorencas pastebėjo, kad net ir menkiausias sąlygų pasikeitimas prognozę padaro visiškai neįmanomą. Taip ir atsirado minėta drugio efekto teorija, esą užtektų netikėtai praskridusio drugelio, kad prognozė visiškai nepasiteisintų.

Šiaip jau apie orų prognozavimus manau, jog tai norėjimas praskleisti ateities uždangą ir kyštelti nosį į Dievo planus. Teisingiausiai pasakytų pirmieji bolševikai, kad orų prognozės – opiumas liaudžiai. O kokia bebūtų rytojaus orų prognozė, visada ją galima, atėjus tai dienai, pataisyti.

Puikus užsiėmimas pranešinėti orus

Jei dabar reikėtų rinkti populiariausius Lietuvos žmones, manau, daugelis siūlytų popdainininkus, kitų sričių menininkus, sportininkus ir, tikiu, orų pranešėjus. Vasarą, kai orai gali lemti tavo atostogų sėkmę, orų pranešėjai itin populiarūs. Maga apie orus žinoti ir rudenį. Visos televizijos bei spaudos leidiniai žino, kad juos žiūrės ir skaitys, jei bus skelbiami kriminalai, maisto gaminimo receptai, dietos, kryžiažodžiai ir orų prognozės.

Puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką prognozavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole. Bet juk dabar, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, apsirinkama retai. Neklysdamas gali kalbėti mažiausiai apie savaitės orus. Tai ne taip, kaip anksčiau, kai, anot humoristės Vytautės Žilinskaitės, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys. Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos ką nors žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą. Bet vis tiek orai anksčiau būdavo geresni nei dabar.

Kodėl prisiminiau Vytautę Žilinskaitę? Ogi šios satyrikės prieš keturiasdešimt ar net daugiau metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna. Jau prieš keturis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobiu, vėliau – žeme, dar vėliau – bendra virtuve, po to – dar kartą žeme, kol galiausiai nepasidalys oru.

Blogai tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („Kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kita kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.

Lietuviui orai visada blogi

Nors būna ir šiandien, kad meteorologai neatspėja būsimų orų ir juos prognozuoja netiksliai. Tuomet jie teisinasi jau minėta drugio efekto teorija bei tuo, jog gamtos negalima sudėti į formules ir neįmanoma sudaryti prognozių, kurios pasitvirtintų šimtu procentų. Girdėjau 90 metų senolį priekaištaujant, jog jis matęs per savo gyvenimą ir šaltų žiemų, ir karštų sausringų vasarų, ir tvankių naktų, kai, ganydamas arklius, naktimis vandeniu gaivinosi, ir besniegių žiemų buvo, ir pūgų, o dabar neapsiplunksnavęs jaunuolis aiškins jam, kas bus, ko ne.

Lietuviui orai visada blogi. Burnojantiems dėl orų lietuviams šie atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos daugiau mūsų suguža į tą pačią vietą, ten atskuba ir lietus, pavyzdžiui, į Dainų šventę, Varnių bliuzo festivalį ir t. t.? Aišku, giriant senolių išmintį, greitai galima nuklysti į šoną ir pradėti svaičioti apie būrėjus, alchemikus, varnas.

Šiandien skundžiamės orais, nes populiaru kuo nors skųstis. O juk mes niekada taip gerai negyvenome ir niekada taip nebuvome nepatenkinti. Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai? Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir
t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Juk didelis malonumas pasivartyti saulėje ar išeiti pasivaikščioti, lietui lyjant. Tiesa, žemdirbiui šito nepaaiškinsi.

Išlydėjome Dalią, sulaukėme Gitano. Prezidentė Dalia Grybauskaitė man buvo panaši į legendinį krepšininką Michaelą Jordaną, kuris savo kolegas mokė: „Krepšinis yra kolegiškas žaidimas: kai tik gaunate kamuolį, duokite jį man – aš žinosiu, ką su juo daryti.“ Apie naująjį prezidentą dar sunku ką nors pasakyti. Nors, manau, geriausia gyvenime vadovautis posakiu, jog kai esi Romoje, daryk, ką daro Romos gyventojai. Tiesa, rytoj sukanka 50 metų, kai amerikiečiai nusileido Mėnulyje.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite