Angle down Atgal

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Pak­ry­pu­si va­sa­ra

Prad­žio­je šį tekstą norė­jau pa­va­din­ti „Ar pa­stebė­jo­te, kad jau va­sa­ra?“, bet kai pra­si­dėjo karš­čiai ta­po aiš­ku, jog pa­va­di­ni­mas ne­tin­ka­mas, nes kas galė­jo ne­pas­tebė­ti. Bet šiaip jau, va­sa­ra kaž­ko­kia pa­kry­pu­si. Sa­vo pra­džia bir­že­lis at­rodė kaž­kuo ne­tik­ras. Tar­si šil­ta, tar­si dar ir ne, reiktų vyk­ti ato­sto­gau­ti, bet kur, ka­ran­ti­nas baigė­si, bet dar lyg ir ne vi­sai.

Pra­siautė aud­ros, kru­ša. Šį bir­želį, net keis­ta, vie­su­lai įsi­su­ko Su­val­ki­jon ir Dzūki­jon, kur veik nie­kad ne­būda­vo. Nu­kentė­jo ki­tos ša­lys. Kas bu­vo­te Lvo­ve, be abe­jo, lankė­te ir gra­žią­sias Ly­čia­ki­vo ka­pi­nes. Tai­gi ten aud­ra su­griovė net 70 pa­minklų, tarp jų ir gar­saus skulp­to­riaus An­to­ni­jo Šim­ze­rio.

Šiauliai įsikūrę laimingoje Lietuvos vietoje. Žiūrėk, nukenčia pajūris, bet Šiaulių vėtros nepasiekia. Nors šį birželį ji buvo įsisukus Šiaulių apskritin ir pavartė medžių...

Šį mėnesį pažymima Gedulo ir vilties diena buvo apniukusi, vėjuota, atspindinti visų (ar bent daugelio) nuotaikas. Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė tą dieną feisbuke nuotrauka prisiminė tris iškilius talentingus Lietuvos vyrus, Bernardą Brazdžionį, Henriką Radauską ir Alfonsą Keliuotį, 1936 m. išėjusius pasivaikščioti Kaune Laisvės alėja. Tą dieną jie dar nežinojo, kad už kampo jų jau tykojo plėšri lemtis – vienam tremtis, kitiems dviem – emigracija.

Susitikę dar vis nedrąsiai tiesiame ranką. Nors bent man tas netrukdo, atrodo, net artimiau bendrauji su sutiktuoju, stengiesi geru žodžiu atpirkti tą rankos nepaspaudimą. O ir šiaip rankos negalima spausti ilgiau
3 sekundžių, nes per tiek laiko draugiškus jausmus pakeičia priešprieša.

Sako, feisbuke retas dalinasi liūdesiu, bet gyvename laikmečiu, kai net mieli pasidalinimai feisbuke turi jo bent dalelytę. LRT rodė gerų žodžių kupiną komediją, kuri vadinasi „Blogi žodžiai“.

Birželio knygos

Šį mėnesį atradau jas tris. Pirmiausia tai švedų rašytojo Petriko Svenssono mįslingiausios pasaulio žuvies istoriją „Apie ungurius ir žmones“. Ėmiau ją į rankas, nes visi skaito. Būna tokios etapinės visų skaitomos knygos, kaip Akselio Miuntė „Knyga apie San Mikelę“ (skaitymo laikmetis Lietuvoje 1972 m.), po to sekė Ričardo Bacho „Džonotanas Livingstonas Žuvėdra“ (o gal populiarumo viršūnėje ji buvo net anksčiau už „San Mikelę“, jau ir nebepamenu), 1977 m. visi palinko prie Colleeno McCullougho „Erškėčių paukščių“, po dešimtmečio (populiarumas prasidėjo 1988 m. ir tęsėsi visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį) skaitymą užvaldė Paulo Coelho „Alchemikas“, kurį, įžengiant į XXI amžių, pakeitė Robino Sharmos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“.

Knygos nėra pigios, todėl ilgai svarsčiau, ar „Apie ungurius ir žmones“ pirkti, ar laukti eilės bibliotekoje. Bet kadangi toji eilė, neabejotinai, bus labai ilga, pirkau, juo labiau, paskaičiavus, kad knyga pigesnė nei ungurys. Turiu minty normalų ungurį, o ne tą mažytį, plonutį, beskonį, kuriuos kartais pardavinėja prekybos centrai.

Knyga nenuvylė. Dar niekad neskaičiau tiek žavinčių žodžių apie ungurius, anot autoriaus, gimusius iš dumblo, kurie gali nuplaukti per dieną penkiasdešimt kilometrų, kartais net tūkstančio metrų gylyje, gali plaukti prieš srovę upėmis, upeliais ir upeliūkščiais, nesvarbu, kad jie seklūs ir prižėlę, gali perplaukti uždumblėjusius ežerus, jeigu prireikia, geba brautis ir per pelkes ar griovius, o kai nebelieka jokių alternatyvų, sugeba judėti netgi dirvožemiu, persliuogti drėgnus sąžalynus ir pievas, ištisas valandas keliaudami į naujus vandenis.

Deja, ungurių mažėja ir tas jų nykimas, anot autoriaus, kuris remiasi mokslininkų teiginiais, byloja, kad pasaulis išgyvena ne gyvybės judėjimą savo ritmu, kaip daugelis mano, o masinį išnykimą.

Knygų puslapiais nukeliauji iki Portugalijos ir iki Japonijos

Kita atrasta knyga – Fernando Pessoa „Nerimo knyga“. Ją, mačiau, pristatinėjo ir „Etaplius“ portalas. Dar man ją parekomendavo filosofas Jurgis Dieliautas. Susitikome prie „Saulės miesto“, jis tiesiog įvedė vidun į knygyną, ištraukė iš lentynos knygą ir parodė – štai ką būtina perskaityti. Sakė, ilgokai lietuviško vertimo laukęs.

Būna, jog prisėdi prie knygos, nebegali atsitraukti ir visą perskaitai, sako, tas pats ir su šia knyga. Nesutikčiau. Man ją norisi skaityti dozuotai, po gabalėlį, juo labiau, kad ir puslapių 510. Supranti, kad pats knygos autorius Fernando Pessoa, tiesa, pasivadinęs Bernardo Soarešo vardu ir pavarde, klajoja Lisabonos gatvėmis, aprašinėdamas nugirstus pokalbius, matytus vaizdus ir jų sukeltus įspūdžius. Skaitydamas prisiminiau Džoiso „Ulisą“, Kafkos „Procesą“ ar Remarko „Naktis Lisabonoje", nors „Nerimo knygoje“ sudėti saviti pamąstymai apie vienatvę, meną ir laimę. Tai tiesiog unikalus kūrinys.

Fernando Pessoa labiau žinomas kaip poetas (jo poeziją yra spausdinę mūsų „Metai“, lietuviškai išleista jo poezijos rinktinė, jį ypač vertino Jonas Mekas, vadindamas Pessoa geriausiu praėjusio šimtmečio portugalų poetu), o „Nerimo knyga“ pasirodė 1982 m., jau po rašytojo mirties ir surinkta ji iš rankraščių. Lisabonoje Pessoą visi žino: vienoje judriausių Portugalijos sostinės vietų stovi bronzinis suolelis ant kurio prisėdęs taip pat bronzinis rašytojas. Praeiviai spragsi fotoaparatais ar telefonais, glėbesčiuoja ar bent glosto jo skrybėlę bei švarko atlapus.

Ir trečia knyga – tai japonų autorės Joko Ogavos „Begalinė lygtis“. Istorija apie garbaus amžiaus genialų matematikos profesorių, kurio atmintis nusilpusi po patirtos traumos. Jo svainė nusamdo jam namų tvarkytoją. Tarp profesoriaus ir jautrios namų tvarkytojas atsiranda vienas kito supratimas. Sužinojęs, kad namų tvarkytoja turi sūnų, profesorius pasiūlo atsivesti ir jį. Stebina šių žmonių pagarba vienas kitam, perauginti į jaukių namų ir tarpusavio santykių idilę. Nieko neįvyksta, išskyrus mielą jausmą atsiradusį perskaičius knygą, kupiną japoniškos rimties.

Jei kaukė tik rekomenduojama, vadinasi jos nereikia

Birželį apglėbė protestai. Feisbuke atkreipiau dėmesį į, mano galva, gan taiklų Niujorke gyvenančios Lijanos Esmi komentarą: „Mineapolio miesto tarybos pirmininkė, dar gana jauna baltoji, dalyvavo TV laidoje apie tai, ar reikia Mineapoliui policijos, ar ne. Laidos vedėja paklausė „O kur reikės skambinti, jei nebus policijos, o kažkas laušis į tavo namus?“. Baltosios duros atsakymas pribloškė: „Mes turime suprasti, kad policija yra mūsų privilegija, o privilegijų turime atsisakyti. Pagalvokime apie tai, kad juodaodžiams išsikvietus policiją, kartais būna dvigubai blogiau“. Man tik keista, kodėl neprotestavome ir nerengėme piketų, kai nuotekomis buvo užterštos Kuršių Marios?

Nuo birželio vidurio leista nusiimti kaukes. Šiandien jau reta pamatyti žmogų su kauke. Kai šiandien sutinku žmogų dėvintį kauke, pajuntu jam pagarbą už disciplinuotumą, pastangas apsisaugoti pačiam ir apsaugoti kitus. Jei kaukė tik rekomenduojama, vadinasi jos nereikia. Bent aš stengiuosi ją dėvėti parduotuvėje, autobuse, ten, kur daug žmonių, bet dažnai būnu ir be jos.

Žmonės yra tokie, kokie yra... Trumpi pastebėjimai. Vestuvinę naktį jaunavedžiai skaičiuoja vokeliuose gautus pinigus. Kai mūsų pensininkai kalba apie sveikatą, mini tik ligas, o ne tai, kiek jie yra sveiki. Gavę tuos 200 eurų jie, sako, pasidės juos juodai dienai. Pažįstamų garbaus amžiaus žmonių tiesiai šviesiai klausiau, už ką jie balsuos. Atsakė, kad už tuos, kurie laiko nebesukinės. Kaip ten bebūtų, statistikos rinkėjai tvirtina, jog optimistų daugiau nei pesimistų. Ir nebijokite turėti savo nuomonę – ji mažai ką domina.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite