„Pri­mirš­ti teks­tai“. Pa­ga­liau su­laukė­me

Šiauliai

pavlokravchenko nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

134650

Jau, ga­li­ma sa­ky­ti, su­laukė­me. Žo­dis „ka­ran­ti­nas“ pra­dings iš mūsų gy­ve­ni­mo. Ka­ran­ti­no lai­ko­tar­pis viską apie sa­ve iš­guldė. Nors nei teat­re, nei ki­no teat­re, nei kon­certų ar pa­rodų salė­je, ne­tgi bib­lio­te­ko­je, nes ir tos ne­dir­bo, ne­bu­vo­me, vis­gi ga­li­me iš­rink­ti ge­riau­sią ka­ran­ti­no me­tu per­skai­tytą knygą, ge­riau­sią ki­no filmą, on­li­ne pa­ma­tytą spek­taklį, vir­tua­liai ap­lan­kytą pa­rodą. Aiš­ku, kas tiks­liai pa­sa­kys, ku­ris tas ge­riau­sias, bet sa­vo šird­žiai tokį ras­ti ga­li.

Sako, kad žmonės depresiją išgyvena rudenį ir žiemą. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Jie turi kuo teisintis. Nors man tas liūdesys jau liepos pabaigoje atkeliaudavo. Tačiau pavasario mėnesiai ir vasaros pradžia visada būdavo šviesūs. Tik šie metai buvo kitokie.

Gimusiesiems sovietmečiu karantinas lengviau pakeliamas. Nes tuomet gyvenome tarsi karantine. Ir taip penkiasdešimt metų. Į užsienį niekur neišvažiuodavome, knygynai, bibliotekos veikdavo, bet glavlitas daug ko neleido spausdinti, parduotuvėse prekių trūko, tarsi visi ruošėsi karantinui ir viską išpirko. Dabar, jei tik užsinorime, galime eiti į gatves ir mitinguoti, iškėlę plakatus „Virusui – ne!“ (nors, žinia, virusas nemoka skaityti). Gi apie kažkokius mitingus anksčiau net pamąstyti negalėjai. Ko labiausiai trūksta karantino metu? Laisvės. Būtent jos tuomet mums labiausiai ir trūko.

Pogrindžio teatras

Dar gerokai iki karantino fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas Fotografijos muziejuje surengė parodą „Atminties vieškeliai“. Ilga, per visas muziejaus sienas besitęsianti juosta nuotraukų su įamžintais žinomais šiauliečiais. Veik visi, regimi fotografijose, jau išėję. Štai dailininkas Eduardas Juchnevičius. Po studijų Dailės institute pradėjęs dirbti Šiauliuose, jis tuoj ėmė organizuoti parodas ir literatūros vakarus Dailininkų namuose Ežero gatvėje šalia senųjų miesto kapinių. Buvo skaitoma poezija, aptarinėjamos dailės parodos arba tiesiog pavieniai dailininkų kūriniai. Visko širdis buvo E. Juchnevičius. Atvykdavo jo Vilniaus studijų draugų. Vincas Kisarauskas pasirūpindavo autobusėliu, prisijungdavo Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. A. Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui buvo ypač mieli, nes šis irgi poetas, tad šalia pokalbių būdavo daugiau poezijos. Čia yra dalyvavęs ir garsusis Tomas Venclova.

Jauną, drąsų, modernų dailininką ir rašytoją iškart pamėgo Šiaulių dramos teatro aktoriai. 1971 metais Šiauliuose įsikuria teatras, kurį šiandien drąsiai galima pavadinti pogrindžio teatru. Teatre keturi aktoriai: Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. Metų pabaigoje minėtuose Dailininkų namuose jie suvaidina E. Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“. Paties E. Juchnevičiaus dirbtuvė spektakliui per maža, tad geranoriškai savo valdas kolegai užleido skulptoriai. Spektaklis – avangardinis. Buvo stengiamasi nutolti nuo įgrisusio buitiškumo ir realistiškumo.

Labai greitai atsirado susidomėjimas: „Ką jūs ten darote?“ Be abejo, ne tik iš šiaip žmonių, meno mylėtojų, bet ir iš atitinkamų organų. Pjesės autorius ir aktoriai tapo įžymūs. Tokie įžymūs, kad jų neišleisdavo netgi į Bulgariją. O Eduardas dar turėjo bėdų dėl savo valties, kurią buvo pavadinęs taip – „Vytis“. Tiesa, jis aiškino, kad greitai plaukioja ir kitiems siūlo jį vytis.

Knygoje rastas sudžiūvęs klevo lapas

Tokių kartais randu kokioje nors knygoje. Vadinasi, kažkada skaičiau šią knygą, baigiantis vasarai ar rudenį, ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau. Paskutinį kartą tokį klevo lapą radau Simone de Beauvoir apysakų knygoje „Palaužta moteris“, kurią prieš kelerius metus išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Gimusi aristokratų šeimoje Simona de Beauvoir jauna įgijo filosofijos daktarės laipsnį Sorbonoje, o istorijon įsirašė kaip rašytoja ir feminizmo karalienė. Aišku, ji žinoma ir kaip Jeano-Paulio Sartre’o draugė.

Knygą sudaro trys apysakos – „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Pirmojoje apysakoje herojė profesorė turi viską – mylimą vyrą, sūnų, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet... Herojė ima jausti nutolimą nuo vyro, sūnus sukuria savo šeimą ir irgi atitolsta, jos naujasis romanas sulaukia kritikos. Ima vertis vidinė tuštuma, kai nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki. Nejau po šešiasdešimties esi pasmerktas vienatvei?

Antroji apysaka – tai nusivylusios moters monologas Naujųjų metų išvakarėse, o trečiojoje dienoraščio forma parašytoje apysakoje „Palaužta moteris“ herojės vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita – jaunesne – moterimi. Moteris dar tikisi, kad tai tik laikinas vyro susižavėjimas, kad vyras grįš pas ją. Bet ilgainiui herojė supranta, jog to nebus, ir ji nebežino, kam gyventi toliau.

Liūdna knyga. Tarsi ir skirta karantinui. Visi literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad slogių refleksijų čia daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Bet, sako, tokios knygos stiprina.

Šiame stadione turėjo žaisti dar mano senelis

Mes visada turime gražių siekių. Pavyzdžiui, pastatyti stadioną. „Šiame stadione turėjo žaisti dar mano senelis“, – sakys jaunieji apie stadioną, kurį mes vis tiek anksčiau ar vėliau pasistatysime. Tiesa, be Lietuvos, nežinau šalies, kuri statytų stadioną ant kalno.

9 valandą pusryčiauji, o radijas ar TV praneša apie sulaikytus merus, prokurorus, advokatus, teisėjus, gydytojus, verslininkus... Per pietus tema tęsiama. Vakare apie visa tai prasideda diskusijos.

Skaičiau apie autobusų stotelėje ant suolo užmigusį girtą lietuvį su kauke ir apsauginėmis pirštinėmis. Tai vienas iš gražiausių karantino prisiminimų. Matėte, kaip JAV siautėja streikuotojai? Siaubiami prekybos centrai, niokojama viskas, kas tik kelyje pasitaiko. O pas mus jei nusprendžia ką nors apmėtyti kiaušiniais, eina į parduotuvę, atstovi eilutėje ir nusiperka tuos kiaušinius. Mėto atsargiai, po vieną. Tiesa, tai ne mano pastebėjimas. Tik įsiminė jis, nes gana taiklus.

Atsigauname. Birželio 17 d. „Laiptų galerijoje“ 28-ajame „Laiptų galerijos“ pavasaryje – D. Dėdinskaitė (smuikas), T. Motiečius (akordeonas), G. Pyšniakas (violončelė) ir skulptoriaus Martyno Gaubo objektų paroda, birželio 23 d. – trumpiausios vasaros nakties poezija ir muzika, dalyvaujant puikiam Kauno dramos teatro aktoriui Dainiui Svobonui ir L. Krėpštaitei (fortepijonas), I. Andriuškevičiūtei (smuikas), A. Krištoponienei (smuikas), birželio 30 d. – vakaras su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu, liepos 6 d. – Šarūno Saukos tapybos paroda. Tiesa, šalia informacija: „Sėdėsite saugiu atstumu – salėje vietų skaičius ribotas. Būtina dėvėti apsaugines kaukes. Bilietus galite įsigyti tik iš anksto. Koncerto dieną bilietai neparduodami.“ Ką darysi.

Tėvus pasveikinome, rytoj sveikinsime Antanus. Gal dar dažniau telefono skambučiu, žinute, nors jau drįstame ir susitikti. Jau rašiau, jog karantiną nėra sunku palikti – reikia eiti iš jo ir išeiti.

Neseniai viename iš tekstų pasakojau apie senjorą, laukiantį žalio šviesoforo signalo, nors gatvė remontuojama ir joje nevyksta joks eismas, tik šviesoforas neišjungtas. Po šio teksto bulvare mane sustabdęs pažįstamas pagyrė šį pastebėjimą ir paprašė: „Parašykite dar ką gražaus.“ Tad pagalvojau, jog pabandysiu atsakyti į klausimą, kas tai yra meilė. To jaunesnioji sesutė klausė savo broliuko. „Kai tu pavagi iš mano portfelio saldainį, o aš kitą dieną į tą pačią vietą įdedu kitą, tai ir yra meilė“, – atsakė šis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt