REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2020 m. Balandžio 24 d. 18:00

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Bai­siau­sia, kad lik­si­me to­kie pat

Šiauliai

Massonstock nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


127195

Nors vi­si tei­gia, kad iš šių ko­ro­na­vi­ru­so ne­lai­mių išei­si­me ki­to­kie, aš kaž­kiek sua­be­jo­jau ir net ta­po bai­so­ka, kad lik­si­me to­kie pat. Esa­me trapūs žmonės ir sun­ku čia ką nors pa­keis­ti.

Garsus Ukrainos dailininkas Matvejus Vaisbergas, dalyvavęs ir dar pažadėjęs dalyvauti festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“, pasakoja apie savo draugą, kuris Kijevo Borispolio oro uoste sutiko Kašpirovskį ir kibo jam į atlapus. „Ko tu nori?“ – paklausė Kašpirovskis. „Noriu mesti rūkyti“, – atsakė draugas. „Gerai, mesk“, – trumpai tepasakė ekstrasensas, ar kaip Kašpirovskį vadinti. Gal ir neįtikėtina, bet rūkyti jis metė, tačiau pradėjo gerti ir geria iki šiol. Tad ar daug kas pasikeitė?

Medicinos darbuotojai, kiti specialistai ir net meno žmonės prašo nevažiuoti, likti namuose. Bet regi policijos sustabdytą moterį, kuri prieš Velykas skubanti į Vilnių nusipirkti lašišos šventiniam stalui. TV ekrane ilgos išsiraičiusios eilės prie prekybos centro fone moteris su kartono lakštu po pažastimi duoda interviu. Pagalvojau: tai ar tu nebūtum dar savaitę kitą išgyvenusi be to kartono lakšto? Ar pandemijos metu mūsų valdantieji atsisakys dalies atlygio medikų naudai? O gal, kai bus spausdinamas šis tekstas, jau bus atsisakę?

Į laimę veda daug kelių, bet kai kuriems žmonėms viskas vien kančia. Sako, visi nelaimingi žmonės panašūs. Bičiulis tvirtina, jog stiklelis ko nors stipresnio apsaugo nuo viruso. Ne kartą siūliau mokytis iš žydų, nes jeigu taip, tai jie gertų, o juk nėra geriančių žydų. Nors pažįstama ponia Riva sakė žinanti geriantį žydą, bet jis gyvena Maskvoje.

Karantino metu

Karantino metu „Metropolitan opera“ rodo savo spektaklius. Matėme populiariuosius „Karmen“, „Bohemą“, „Sevilijos kirpėją“, „Don Karlą“ ir daug kitų (nes transliuojama kiekvieną vakarą), matėme ir retesnių, kaip F. Paulenco „Karmeličių dialogus“ ar J. Adamso „Niksonas Kinijoje“. Pirmoji parašyta 1957 m. – apie vienuolių karmeličių gyvenimą Prancūzijos revoliucijos metais, antroji dar vėliau – 1987 m. – apie 1972 m. įvykusį prezidento Richardo Niksono ir Kinijos prezidento Mao Dzedongo susitikimą.

Balandžio 3 d. buvo rodoma Ž. Bizė opera „Perlų žvejai“ su puikia Dicko Birdo scenografija, kuris yra dirbęs ir su režisiere Dalia Ibelhaubtaite „Vilniaus City Opera“. Pagrindinius vaidmenis dainavo D. Damrau ir M. Polenzani, o dirigavo G. Noseda (šią pavardę lietuviams, manau, nesunku įsiminti). Puošnios scenos, pakili muzika, bet štai naktis po šio spektaklio visus grąžino į realybę – nuo klastingo viruso mirė ilgametis teatro orkestro altininkas Vincentas Lionti (1959–2020).

Balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena. Šiandien turime jiems už ką dėkoti. Tiesa, visada buvo už ką, bet šiandien ypač. Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrena ir podagra – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Jau tuomet šie negalavimai buvo mėgstama pokalbių tema. Vėliau liga tapo pasiteisinimu dėl nesėkmių ir savotiška gynybine strategija – panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas ir laimingas, buvo žiūrima įtariai.

Šios dienos pakeitė požiūrį į ligą ir dar labiau atskleidė sveikatos džiaugsmą. Ar kuomet susimąstėme, kad gyvename pasaulyje, kuriame spardantieji ar mėtantieji kamuolį uždirba šimtus kartų daugiau nei gydytojai?

Po viruso krizės seks ekonominė. Čia vėl pagelbės žydų humoras, kurie sako, jog krizė yra ne tada, kai neturi pinigų pirkiniams, o tada, kai neturi ką parduoti (tai, regis, G. Kanovičiaus).

Vasaros belaukiant

Kiekvienais metais, artėjant vasarai, man tapo tradicija dar kartą pamatyti kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Tiesa, vos ne kiekvienai vasarai artėjant, savo skaitytojams apie šį filmą primenu. Tiesiog norisi pasiūlyti šį kino kūrinį prisiminti (sakau „prisiminti“, nes manau, jog daugelis esate jį matę). Ano meto ideologai aiškino, kad šis režisieriaus Raimondo Vabalo filmas persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus. Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet, jį statant, tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.

Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų, ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį, pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti. Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – sutrikusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“

Jau gerokai po šio filmo pasirodymo, prasidėjus paskutiniam XX a. dešimtmečiui, su režisieriumi Raimondu Vabalu susitikome Vilniaus r. Antavilių kapinėse, kur jis laidojo savo artimuosius (tiesa, vėliau ir pats tose kapinėse atgulė) ir pasidžiaugėme, jog „Birželis, vasaros pradžia“ – itin ryškus ano laikmečio dokumentas. Ir net nepagalvojau, kad filmo miestelio istorija vėl kada nors atsinaujins. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad grįžtame į tuos metus, kurie vaizduojami filme. Dar viena šio kino filmo savybė – jis man primena gyvenimą Šiauliuose. Tiesa, tik statusas mūsų miesto truputį kitoks – mažu miesteliu jo nepavadinsi, nes mažam miesteliui Šiauliai per dideli, dideliu miestu irgi neįvardysi, nes tokiam Šiauliai maži. Bet tai mūsų miestas. Reikia gyventi.

Apie pasiūlymą nusipirkti būgną

Tušti valdančiųjų sveikinimų žodžiai, kurie ypač gausiai liejosi Velykų proga. Jei prieš penkiasdešimtmetį, keturiasdešimtmetį, tai yra sovietmečiu, į tai nekreipdavai dėmesio, net nepastebėdavai ir negirdėdavai, mat buvo aišku, kad visi meluoja, pliurpia nesąmones, viskas paversta retoriniu šlamštu, nes taip reikia ir nieko čia nepakeisi, tai šiandien tų vaidybinių formalumų nemalonu klausytis ir tai net žeidžia.

Pavyzdžiui: „Žvelgiu į akis kiekvienam iš Jūsų. Juk meilė, pagarba ir tikėjimas visada buvo mūsų tautos gyvybingumo šaltinis. Išmintis, kantrybė ir sveikas savisaugos instinktas padėjo atsispirti...“ Ir t. t., ir t. t. Penkiasdešimt okupacijos metų taip giliai įsirėžė, kad net šiandien nepaleidžia. Sovietmečio prieš Spalio revoliucijos metinių dieną, lapkričio 7 d., ar Tarptautinę darbo dieną, gegužės 1 d., laikraščiuose buvo skelbiami TSKP CK šūkiai, kurie demonstracijų metu buvo skaitomi iš tribūnų, todėl ir šiandien, atrodo, galėtum pratęsti minėtą sveikinimo kalbą: „Tarybų Sąjungos darbo žmonės! Glaudžiau telkitės apie lenininę Komunistų partijos vėliavą! Tegyvuoja didžioji ir neišardoma partijos ir liaudies vienybė!“

Kartą besikalbant su draugu, prie mūsų priėjo vyriškis ir paklausė, ar neturime cigaretės. Draugas išsitraukė pakelį ir padavė. Tuomet vyriškis paprašė, ar negalėtų jam pridegti. Draugas pridegė. Bet vyriškis nesitraukė, o paprašė, ar negalėtume jį paremti pinigais. Draugas padavė 2 eurus. Vyriškis tuomet paklausė, ar negalėtų duoti 10. Draugas į tai jam atsakė, jog jis eitų ir nusipirktų barabaną. „Kam man tas barabanas?“ – klausė vyriškis. Draugas atsakė: „Kad galėtum eiti priekyje ir vesti visų einančių n***** grupę.“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA