Pra­ras­tas sek­ma­die­nis

Šiauliai
Gar­siai iš­pa­žįs­ta­me ti­kė­ji­mą – jei su­pran­ta­me, ką sa­ko­me, mus už­lie­ja ra­my­bė, juk tu­riu Tė­ve­lį vi­sa­ga­lį, ku­ris be pro­to ma­ne my­li. (jcomp nuotr.)
Monika Šlekonytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Žmo­nės įsi­vaiz­duo­ja, kad ta­po la­bai mo­der­nūs ir lais­vi, at­si­sa­kę krikš­čio­niš­kos pa­rei­gos švęs­ti sek­ma­die­nį. Jie tuoj pat pri­du­ria: „Aš šven­čiu sa­vaip! Man ge­riau gam­toj! O aš gal ki­tą die­ną šven­čiu!!!“

Žinoma, kad kiekvienas žmogus gali daryti, ką tik nori. Dievas neapribojo žmogaus, kiekvienas laisvas daryti, ką tik nori: nuo žudynių iki savižudybės. Bet šiandien apie tai, ką prarado žmonės, kurie neišmoko švęsti sekmadienio. O prarado vidinę harmoniją, darbo prasmę, savo atsakomybės adekvatų suvokimą. Žmonės tapo prislėgti, nes jiems nuolat atrodo, kad yra milijonas darbų, ir kuo daugiau dirba, tuo jų daugėja. Bando pailsėti, bet pailsėti nepajėgia... Nes nebaigti darbai viduje rėkia: „Tu turi!“, „Tu privalai!“

Prieš Mišias atlikite namų darbus

Bet geriau apie sekmadienį plačiau. Pradžios knygoje pasakojama pasaka, kaip Dievas kūrė pasaulį. Kad kūrė 6 dienas, o kai viską pabaigė 7 dieną, Dievas nieko neveikė, gėrėjosi savo sukurtais darbais. „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.“ (Pr 2,3) Taigi, mums Dievas dovanojo šventą dieną, tačiau į ją įžengia tik tie, kurie ją švenčia. Švenčiantieji įeina į Dievo mintį, ritmą, meilę ir susiderina visas kitas dienas pagal tą Dievo mintį. Kadangi pirmieji švęsti Viešpaties dieną mokėsi izraelitai, reikėtų iš jų šio to ir pasimokyti. Tą dieną negalima niekur eiti (iki 1 000 žingsnių), negamina valgyti, nevažiuoja, tiesiog ilsisi, meldžiasi, puotauja, šoka, dainuoja, būna, gražiai pasipuošia ir kalbasi apie malonius dalykus.

Krikščionims Viešpaties diena persikėlė į priekį, į Kristaus prisikėlimo dieną, pirmąją savaitės dieną. Ir esmė susitelkė į šventųjų Mišių šventimą.

„Aš ateinu pastovėti, – sako mano draugė, – nieko nesuprantu, ką ten daro, šneka, tik pamokslą. Todėl einu ten, kur kunigas suprantamai kalba apie mūsų gyvenimą.“

O ką iš tiesų reikia veikti per šventąsias Mišias? Esminis dalykas, kad bendruomenėje susirenkame priimti Kristaus Eucharistijoje, kad Jis įžengtų net fiziniu būdu į mūsų gyvenimą ir jame viską patvarkytų.

Taigi, prieš ateidami į Mišias, mes jau apmąstome visą praėjusią savaitę Dievo akivaizdoje, dėkojame už ją, už tai, kas joje buvo gera, gražaus, teisingo, atsiprašome, kur suklydome, praradome pusiausvyrą, nuskriaudėme kitą ar save, pavedame Dievui savo klausimus, problemų sprendimo kelią, paieškas. Ypač svarbu, prieš ateinant į Mišias, suformuluoti savo esminius klausimus, kurie gali būti patys įvairiausi: ar pradėti mokytis kalbą, kaip atostogauti, kur gauti finansų, kaip pagerinti santykį su paaugliu / sutuoktiniu / viršininku? Ir daugybė kitų. Švęsti Mišias – tai pripažinti, kad Dievas yra svarbiausias gyvenime, į Jį nukreiptos mano gyvenimo dienos, noriu, kad Jis dalyvautų, laimintų mano kasdienybę. Todėl, atėjus su jau atliktais namų darbais, yra paprasta dalyvauti Mišiose. Mišių kitas pavadinimas yra Eucharistija (t. y. dėkojimas). Tad, prieš pradedant Mišias, ateinu ir sakau Dievui savo dėkojimo ir prašymo sąrašą. Dažnai turiu popieriuką su vardais ir reikalais... Kad paskui neužmirščiau, kai Dievas išklausys.

Belaukiant Jėzaus

Pradžioje atsiprašome: jau apmąsčiau, žinau, kad turiu atsiprašyti už tai, kad blogai rūpinausi savimi: tinkamai nepailsėjau, nesimeldžiau, nesimaitinau, nesportavau, kenkiu sau priklausomybėmis, negatyviomis mintimis, blogai elgiausi su kitais: neskyriau reikiamo dėmesio artimiesiems, netikusiai bendravau, buvau aplaidus darbo pareigose, neturėjau noro ir laiko bendrauti su Dievu, nedėkojau ir nepaisiau Jo. Atsiprašau už konkrečius dalykus.

Toliau Dievo žodžio klausymas: jau žinau savo pagrindinį klausimą ar du ir klausausi ištempusi ausis, ką gi Dievas man pasakys. Tikrai neretai išgirstu atsakymų.

Garsiai išpažįstame tikėjimą – jei suprantame, ką sakome, mus užlieja ramybė, juk turiu Tėvelį visagalį, kuris be proto mane myli.

Po jo – maldavimai apie visą pasaulį ir bažnyčios reikalus, paskui gale truputėlį būna tyla, jei nepamiršta skaitovas pasakyti, tada dar kartą perskaitau savo lapelio reikalus... O jei nespėju per aukojimą, sudedu ant altoriaus viską ir save pačią. Šiauryčių Brazilijos regione yra tradicija, kad per aukojimą visi iki vieno sustoja į eilę ir eina prie altoriaus, ten įmeta savo auką į didžiulę pintinę ir kiekvienas, padėjęs rankas ant altoriaus, meldžiasi, sudėdami ten save. Šį momentą būtina sudėti ir ateinančios savaitės visus žmones, kuriuos sutiksime, visus reikalus, kuriuos spręsime, visus netikėtumus, kad Dievas būtų su mumis. O jei tik sėdime kaip tortai ir nieko neveikiame savo širdyje, tai nieko ir nebus – reikalinga padėti savo dalį ant altoriaus, kad ji būtų perkeista. Per perkeitimą tikiu, kad Kristus nužengia ne tik į duoną ir vyną, bet ir į kiekvieną mano ir kiekvieno Mišių dalyvio reikalą sudėtą šioje maldoje ant altoriaus.

Kai priimu Komuniją, reiškia, kad Jėzus ateina pas mane su mano visais pateiktais klausimais, prašymais ir dėkojimais, jau perkeistais. Taigi, būnu su Juo, džiaugiuosi, pakviečiu į kiekvieną sielos kampelį, prašau, kad jį iškuoptų, viską išgydytų, apšviestų, pripildytų meilės ir gerumo. Dabar gi aš būsiu Jėzaus ženklas. Dar kartą perskaitau savo sąrašiuką ir jau išsišiepus iki ausų priimu pabaigos palaiminimą. Pastebėjote – kunigas visus laimina. Ar kas miegojo, ar šiaip stovėjo, ar uoliai meldėsi, kaip Dievo meilė, taip ir palaiminimas yra besąlygiškas.

Tuos, kas nori kartu mokytis melstis, kviečiu į maldos vakarėlį „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ gegužės 29 d. 15.30 val. Akmenės Šv. Onos bažnyčioje. Pažadu, kad namo tokie patys negrįšite! Grįšite daug palaimingėję.