Nes jei skaitysite Bibliją nuo pradžios: tenai užrašyta baisi drama, kurioje veikia pasitikėjimas Dievu ir nuodėmė. Ir gali žmogus kiek nori sau įsiteikinėti, kad nuodėmė yra ne nuodėmė, bus tokia pat nauda, kaip, geriant nuodus, sau aiškinti, kad čia maisto papildas, ir vienoje ar kitoje srityje ji vis tiek atves į mirtį.

O evangelizuoti reikia visą filosofiją, bet tai visai nesunku. Nes vietoj „aš“ turi atsirasti „Dievas“. Tiesiog veiksmas vyksta į priešingą pusę: ne aš aiškinu Dievui, kaip turi klestėti mano gyvenimas, o jo klausiu, ką aš turiu veikti, kaip elgtis ir ką daryti, kad pataikyčiau į tikslą, nes didysis visatos architektas – tai jis.

Kai aš savo trobelę statau ir įdedu nežinia kiek jėgų ten, kur jo plane numatytas kelias, tai ją anksčiau ar vėliau nugalės tie, kurie turi tiesti kelią. Tad pirmiausia nuolat protinga pasiderinti, ar tikrai tie veiksmai, kuriuos darysiu, derinasi su Dievo užmoju. O tada dirbti. Dievas gyvenimo apsčiai jau yra pažadėjęs ir ne kartą, bet, nustatęs sąlygas, kurių kiekviena prasideda „jei nori“. Jokios prievartos – galima būti ir nelaimingam. Dievo nuskriausti neišeis, nuskriaudžiame tik save.

Jau skaitydami Pradžios knygą ir paskui visa kita, pastebėsite, kad iš esmės metodas yra labai artimas pozityviam mąstymui, bet jo turinys yra Dievo pažadas. Abraomo ir Dievo draugystė užsimezga, kai Dievas pakviečia Abraomą palikti kraštą ir keliauti nežinia kur. Tai visiškai nesaugu. Bet pažada: „Padarysiu iš Tavęs didelę tautą ir palaiminsiu Tave“ (Pr 12, 2).

Abraomas negali susilaukti palikuonių, nes jo žmona Sara nevaisinga. Tai, kas veda Abraomą per badą, karinius konfliktus, stichines nelaimes, yra šis Dievo pažadas, kuris vis atnaujinamas, kai Abraomas daro veiksmus, kurie reiškia meilę, pagarbą Dievo vedimui.

Dievas vėliau pasiūlo dar dvi vizualizacijas: palikuonis, gausius kaip pajūrio smiltys arba kaip žvaigždės danguje. Abraomą veda tas pasitikėjimas Dievu, kurį jis patyrė, bet tai nebuvo savitaiga, tai nebuvo susigalvojimas, o pažadas! Ir jo esmė ne tai, kad tu gerai jausies, tau bus saugu ir patogu... ir gims sūnus kaip nors. Abraomas keliavo su šiuo vaizdu 25 metus! Ne vienus metus, dvejus, penkerius, o 25...

Abraomui buvo jau 75 metai, kai jam Dievas pakalbėjo, o Izaokas gimė, kai Abraomui buvo 100 metų. Kai buvo, žmogiškai galvojant, visiškai neįmanoma. Nes jo Sarai jau buvo 90 metų. Bet Abraomas niekada nenustojo tikėti ir buvo pripildytas to Dievo pažado vizijos, kuri jį pervedė per visas dramas. Dar daugiau: kai Izaokas buvo paaugęs berniukas, Dievas pasakė Abraomui: „Paimk savo sūnų, kurį myli, ir paaukok jį kaip deginamąją auką“ (Per 22, 2). Aišku, viskas baigėsi sklandžiai, nes čia buvo Abraomo išbandymas, angelas sulaikė užsimojusio žudyti Abraomo ranką. Abraomo tikėjimas Dievu buvo didesnis už asmeninius interesus.

Lygiai taip išrinktoji tauta leidosi per dykumą ir 40 metų ten klajojo, išgyvendama visokias negandas, kol tam kartui išmoko teisingai tikėti ir galėjo įžengti į Pažado žemę. Ir daugybė kitų personažų Biblijoje eina tuo keliu: pasipriešindami nuodėmei ir augdami pasitikėjime Dievu. Dar labai įdomu, kad nėra nė vieno steriliai tobulo personažo. Štai Mozė ir Dovydas, ypatingi Dievo išrinktieji, yra žmogžudžiai (ne šiaip ką iškeitė... Nužudė!), Abraomas mylisi su tarnaite, kad pasidarytų vaiką bent taip. O kai atvyksta į svetimą kraštą, savo žmoną Sarą atiduoda karaliui, sakydamas, kad ji jo sesuo, nes toji nepaprastai graži ir jis bijo, kad jo nenužudytų. Visos nuodėmės yra aiškiai aprašytos, visi personažai labai tikri. Bet esminis didžiųjų Biblijos personažų bruožas – kad jie klausosi Dievo ir veikia, kaip jis kviečia, nepaisydami asmeninių interesų.

Toliau pateiksiu keletą gairių žmonėms, pakliuvusiems į emocinės tamsos pinkles, kaip galima naudotis biblinio pozityvaus mąstymo priemonėmis. Tik noriu įspėti, kad be prityrusio sielovadininko pagalbos šitos gairės gali nenuvesti į tikslą. Bet jos tikrai yra mažiau kenksmingos už bedievišką pozityvaus mąstymo knygelę.

Pirmiausia, svarbu nuolat prisiminti tikėjimo tiesas. Esu asmeniškai Dievo norėta, sukurta iš meilės ir meilei gyventi amžinai Dievo artumoje. Mano gyvenimas žemėje yra mokomasis etapas. Egzaminas iš darbų, kiek išmokau mylėti taip, kaip Dievas (nesavanaudiška meile). Jei išlaikau – amžina šventė Dievo artumoje, kuri neatsibos.

Tai yra galutinė vizualizacija: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9). Ir esame į tai pakeliui. Jei tikime Dievu, mirties nėra, mes esame amžini, kaip ir jis.

Tiesa, anksčiau, kai žmonės tiek daug nekentėjo dėl pertekliaus ir nuobodulio, dvasios mokytojai rekomenduodavo kuo dažniau vizualizuoti paskutinį teismą, pragarą, kuris laukia žmogaus, neapsisprendusio už Dievą. Šiaip ar taip amžinybės mintis vartojimo kultūroje yra labai bloga, nes gi žmogus liausis be saiko vartojęs ir užsiims tikrais dalykais, kurie beveik nieko nekainuoja. Todėl tektų įveikti šitą kultūrinį pasipriešinimą ir nustatyti savo galvą ne pagal išorės parametrus, o pagal vidinius – tos meilės parametrus.

Ir toliau vizualizacijoms tinka visi bibliniai vaizdai, ypač visas Jėzaus gyvenimas, kiekvienas jo poelgis, o ypač tai, kad jis iš meilės mums atėjo į žemę, kantriai mokė ir numirė, kad dovanotų gyvenimą. Ne firmą įkūrė, o galėjo. Ne valdžią užėmė – su jo galiomis būtų visai nesunku bent jau vietinio valdytojo kėdę užsėsti. Jis tiesiog ieškojo kiekvieno. Tokie dažnai permąstomi tikėjimo turiniai padeda susiderinti tą savo dienos veikimo, mąstymo, žiūrėjimo planą su didžiuoju visatos architektu.

Kai buvau Kristaus kapo bazilikoje Jeruzalėje, šv. Mišiose prie Jėzaus kapo vietos, savo viduje išgirdau Jėzų, sakantį: „Faustule, kaip dar turėčiau įrodyti Tau savo meilę? Aš už Tave gyvybę atidaviau.“ Jei kasdien prisiminčiau šią akimirką, būčiau jau labai pažengusi pozityviame mąstyme, bet prisimenu, tik prisimenu, tik meilės deficitui ištikus.

Ta Dievo meile ir esame gyvi, gyvi tikėjimu, kuris mus veda pakelta galva per sunkmečius, netektis, ligas. Nes dienos klausimas yra ne „kiek pajėgsiu šiandien suvartoti maisto, pramogų, malonumų“, o „kur galiu pamatyti Dievo meilės ženklus ir pati tais ženklais kitiems būti“.

O pačios geriausios mantros, tikrai išbandytos per šimtmečius, yra šios: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, „Jėzau, Tu myli mane, aš pasitikiu tavimi“, „Jėzau, pasigailėk manęs, nusidėjėlės!“

Argi gali būti geresnė žinia, kad mūsų laukia dangus, kuris jau truputį vyksta čia, dabar?

Ir dar aš galvoju, kad žmonės nelaimingi, nes jie nieko labiau nemyli už savo gerovę – nei tėvynės, nei tautos, nei Bažnyčios, nei Dievo. Toks gyvūniškas gyvenimas. O žmogus juk dvasinė būtybė.