Angle down Atgal

Postmodernaus meno kuždėjimai Utenos dvare

2020 m. rugsėjo 24–27 dienomis Utenoje buvo eksponuojama jaunųjų kūrėjų paroda „Kuždėjimai“. Kelias dienas iš eilės Utenos dvare vyko performansai, tviskėjo neįprastos šviesos, skambėjo muzika, mintimis dalijosi meno gerbėjai. Savo kūrybą parodoje pristatė trylika menininkų, muzikavo Samuel Tange DJ. Prie Milvydo Kezio kuriamos atmosferos prisidėjo garso menininkas Audrius Šimkūnas. Parodą aplankė gausus būrys uteniškių ir miesto svečių.

Į parodos atidarymą atvykęs Utenos rajono savivaldybės mero patarėjas Vidmantas Valinčius padėkojo parodos organizatoriams VŠĮ „Kanalas“, jauniesiems kūrėjams ir Utenos švietimo centrui už skleidžiamą kultūros šviesą, pasidžiaugė bendradarbiavimu. Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė sveikindama kūrėjus kalbėjo, kad šie paslaptingi „Kuždėjimai“– tai lyg tyliai atitipenęs stebuklas, žadinantis snaudžiantį dvarą. Dvi savaites menininkai pamažu kalbino, glostė ir raudonų plytų pastatas prabilo daugiaprasmiais vaizdais ir netikėtais garsais, atsivėrė lankytojams. Ir tai turbūt nėra atsitiktinumas. Šis postmodernaus meno projektas senajame dvare tik patvirtina, kad jau atėjo laikas miesto dvarui atgyti naujam laikmečiui.

Utenos rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyr. specialistė Jūratė Brasiūnienė akcentavo, kad nors per ilgą laiką pastatas ir prarado dvaro puošnumą, bet yra šio krašto švietimo simbolis. Čia mokėsi įžymūs, Lietuvą garsinantys žmonės: istorikas A. Šapoka, rašytojas R.Šaltenis, teisininkas, žurnalistas, enciklopedininkas Br. Kviklys, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, architektas restauratorius K.N. Kitkauskas, farmacininkė, žolininkė, etnografė E. Šimkūnaitė, Lietuvos ir JAV diplomatas V. A. Dambrava, krepšininkas J. Valančiūnas ir daugelis kitų, iškilių asmenybių. „Smagu, kad kelis metus snaudusius rūmus žadina jaunieji kūrėjai. Juk dvarai mūsų šalyje šimtmečiais skleidė kultūros, meno ir naujovių šviesą. Tikiu, kad tai permainingos Utenos dvaro istorijos nauja pradžia“– po parodos atidarymo dalijosi savo įspūdžiais J. Brasiūnienė.

Kalbiname parodos „Kuždėjimai“ kuratorę Gretą Grikevičiūtę. Gerbiama Greta, papasakokite skaitytojams apie save.

Greta: Esu Greta Grikevičiūtė, gimiau Anykščiuose, mokyklą baigiau Alytuje, po to 12 metų gyvenau ir dirbau Vilniuje. Prieš kelis metus su draugu Milvydu Keziu atvykome gyventi į jo gimtąjį miestą Uteną. Esu kultūros patirčių kolekcionierė. Mokausi Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistrantūros antrame kurse. Mielai kuriu instaliacijas, pasitelkiu šviesą kaip įrankį.

Kaip pasirenkate veiklos temas, vietas? Kas Jus įkvepia?

Greta: Įkvėpimai, idėjos, įvairūs klausimai man kyla netikėtai, spontaniškai. Priimu tai ir atsiduodu ieškojimams. Kalbant apie parodą „Kuždėjimai“, viskas prasidėjo kiek daugiau nei prieš trejus metus. Vaikštinėdama man dar visai nepažįstamos Utenos miesto parke, netikėtai pamačiau didingą raudonų plytų pastatą. Susimąsčiau... Kokia gi jo istorija? Stebėdama dviejų aukštų mūrą vaizduotėje mačiau jį, kaip šiuolaikinės kultūros mylėtojų ir menininkų traukos centrą. Bendraujant su uteniškiais man paaiškėjo, jog daugelis žmonių nežino ar pamiršo, kad senasis Utenos Saulės gimnazijos pastatas ir yra Utenos dvaras. Stebėjausi, kad net kelių kartų užmarštyje prapuolusi dvaro istorija. Smalsumas mane vedė į priekį. Ėmiau ieškoti kelių, kaip bent laikinai praverti Utenos dvaro duris. Jaučiau, kad tikslinga pripildyti šias erdves kūrybos vėjais, įleisti šviežio oro. Be jokios abejonės, menas moko matyti, plėsti požiūrio ribas, kelti (ne) patogius klausimus ir atrasti naujus pojūčius.

Sutelkėte įdomius menininkus: Andrej Vasilenko, Barbora Matonytė, Denisas Kolomyckis, Gabrielė Vetkinaitė, Ignė Grikevičiūtė, Liudvikas Kesminas, Mantas Trumpickas, Matas Janušonis, Mažvydas Truklickas, Milvydas Kezys, Pavel Volgin, Ula Šimulynaitė. Papasakokite, kaip sekėsi sutelkti tokį būrį jaunuolių, nuo ko viskas prasidėjo, kaip jūs bendradarbiaujate šiame projekte?

Greta: Meno paroda yra puikus formatas gilesniems pokalbiams. Mąsčiau apie šiuolaikinio meno formų įvairovę, daugialypes patirtis. Todėl dalyvauti eksperimente, atvykti į Uteną, pagyventi čia dvylika dienų, tyrinėti, pažinti ir sukurti, pritaikyti savo kūrinį dvaro erdvei pakviečiau trylika menininkų. Jie kurdami pasitelkė skirtingus meno įrankius: naudojo vaizdą, garsą, šviesą, technologijas, poeziją, piešinį, fotografiją, performansą, instaliaciją. Kreipiausi į Utenos kultūros ir švietimo institucijas, kraštotyrininkus kviesdama bendrystei. Smagu drauge nubraukti dulkes nuo slėpiningos istorijos sluoksnių. Tyrinėjome šių dienų Uteną, stengėmės pažinti miesto istoriją, daug diskutavome. Aplankėme Utenos Kraštotyros muziejų, galeriją „Pokšt“, leidomės į atradimų kupiną pasivaikščiojimą po Uteną su miesto istorijų tyrinėtoja, pedagoge Roma Jančauskiene. Ruošiantis parodai buvo labai smalsu, ką duos mūsų kūrybos ir paveldo jungtys. Tyrinėjant Utenos dvaro istoriją, su sese turėjome ir asmeninių atradimų. Sužinojome, kad mūsų šviesios atminties močiūtė Ona Sprindytė, prieš daugiau nei septyniasdešimt metų šiame pačiame pastate baigė mokyklą. Rasta knyga su močiutės klasės nuotraukomis įkvėpė mano sesę Ignę Grikevičiūtę sukurti kūrinį „1949 m. “. Kūrėjas Andrej Vasilenko rezidencijos metu daug klajojo po Uteną su dviračiu ir kamera ant pečių, jis parodoje pristatė video projekciją „Pasivaikščiojimai po Uteną“, tai lyg alternatyvus miesto gidas. Kūrėja Barbora Matonytė, kaip darbo priemonę, pasirinko neįprastą medžiagą – negyvas muses, kurių prisikaupė pilnos palangės. Kūrinį pavadino „Dead Pixels“ (Negyvi pikseliai). Mažvydas Truklickas per Uteną iš miško tempė didžiulį, sudžiūvusį medį. Jį įkomponavo palėpėje, sukurdamas jautrias skirtingų medžiagų jungtis, primenančias apie žmogaus ir gamtos santykį. Liudvikas Kesminas kurdamas ekspoziją „Antikūnas“ atvėrė mokyklos sienų fragmentus, taip leisdamas apčiuopti senojo dvaro pokylių erdves. Gabrielė Vetkinaitė atliko nuostabią dainą dvaro arkoje stovinčiam Adresatui. Paskutinėmis parodos „Kuždėjimai“ valandomis virpinančiais garsais dalinosi „SALA“, garso menininkai dvare surengė magišką eksperimentinės muzikos pasirodymą.

Kokie potyriai Jus aplankė sulaukus lankytojų, kokios mintys sukasi po parodos atidarymo?

Greta: Dabar tikrai galiu pasidžiaugti, kad pavyko suorganizuoti puikią parodą. Didžiuojuosi gimusiais kūriniais ir besimezgančia draugyste su Utenos bendruomene. Per keturias parodos dienas dvare sulaukėme 238 svečių iš Utenos, Vilniaus, Kauno, Anykščių, Alytaus. Parodą aplankė brazilas, Šveicarijos piliečiai ir britas. Kas žino, gal Utenos dvaras netolimoje ateityje taps mokslo ir meno inovacijų centru?

Ačiū Utenos rajono savivaldybei už palaikymą. Esu ypač dėkinga Utenos švietimo centro direktorei Vitalijai Bujanauskienei už bendrystę ir pasitikėjimą, be jos indėlio kažin, ar dvaro raktai būtų patikėti menininkams. Dėkojame už svetingumą Utenos kraštotyros muziejui, už draugystę galerijai „Pokšt“, ačiū menininkei Linai Praudzinskaitei bei pedagogei Romai Jančauskienei už ypatingą laiką kartu, už padovanotus pasakojimus apie Utenos istoriją.

Grupinės parodos "Kuždėjimai" atidarymo vakaras:

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite