Po­nai ir po­nios, jau kve­pia ce­pe­li­nais Ge­ro­vės bal­ko­nas (10)

Šiauliai
Trys po­mi­do­rai – jau lyg kal­nų ere­liai, o bul­vės ži­no – sa­vait­ga­lį jų lau­kia lais­vė. (Au­to­rės nuo­tr.)
Monika Šlekonytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Pa­va­sa­rio sau­lei nu­švi­tus mei­liai, Ge­ro­vės bal­ko­ne – tik­ras ža­lu­mos siau­tu­lys. Gel­to­nai pra­žy­do gars­ty­čios, po­mi­do­rai su­ve­šė­jo lyg kal­nų ere­liai, svo­gū­nų laiš­kus ga­li­ma skin­ti sau­jo­mis. O svar­biau­sia – nu­gel­to­na­vo be­veik vi­si bul­vie­no­jai. In­tui­ci­ja man sa­ko, kad šį sa­vait­ga­lį ma­nęs lau­kia di­dy­sis bul­via­ka­sis. Šyp­so­ki­mės, po­nai ir po­nios, lau­kia ce­pe­li­nų ba­lius.

Paskaičiuokime kartu

Praėjusį savaitgalį tiek prisibėdojau apie bulves užpuolusius nematodus (nors, tikiuosi, ši informacija jums buvo naudinga), kad šiandien pasidarė gėda. Nes ėmiau ir pradėjau skaičiuoti, kad gal bulvienojai geltonuoja paprasčiausiai skelbdami, jog bulvėms kibire dėl, tikiuosi, labai gausaus derliaus pasidarė per ankšta...

Paskaičiuokime kartu. Dvi sudygusias bulves pasodinau kovo 11-ąją. Šį savaitgalį bus beveik lygiai trys mėnesiai nuo bulviasodžio. Kiek pamenu, jei bulves kaime pasodindavome gegužę, liepą jau drąsiai kasdavome šviežias, kurios virtos ar keptos būdavo tikras skanumynas.

Tik jas skusti nelabai būdavo malonu, mat akimirksniu nenuplaunamai nusidažydavo pirštai, o netyčia trykštelėjusios sultys versdavo raukti nosį, užsimerkti ir iš širdies nusičiaudėti.

Dabar bus kitaip. Dabar tai, ką iškasiu, švariai nuplausiu ir virsiu su lupenomis. Mano mama, virdama bulves, visada įmeta gabalėlį lašinukų. Sako, kad greičiau išverda ir kad taip skaniau...

Kažkaip pamiršdavau tą padaryti, bet šį kartą tikrai prisiminsiu. Noriu vaikystės skonio ir kvapo. O jei tarp dantų ir girgžtelės „skauduliuke“ likęs smėliukas, bus tik linksmiau.

Geltonas garstyčių žydėjimas

Prieš savaitę įėjusi į balkoną, pagalvojau, kad gal buvau kelioms dienoms užmigusi. Taip spėriai viskas sužaliavo, subujojo, kad akimirkai pamečiau realybės jausmą.

Gerovės balkone atsitiko pirmieji žiedai – geltonai pražydo garstyčios. Dabar yra du keliai – arba garstyčias sunaikinti, sumaišius su žeme, arba leisti tapti stagarais ir tada taip pat sumaišyti su žeme, kurioje augo. Ir vienas, ir kitas būdas labai naudingas žemei ir daržininkui, žinoma.

Toks mišinys yra nuostabi trąša bei natūrali dirvožemio sanitarė, sauganti augalus nuo kenkėjų ir ligų. Nes garstyčių eteriniai aliejai valo ir dezinfekuoja dirvą, naikina grybelius ir pasižymi baktericidinėmis ypatybėmis. Labai noriu, kad žiedų balkone būtų kuo daugiau, tad palauksiu garstyčių stagarų. O tada pasigaminsiu tobulos trąšos.

Beje, mano žemuogės taip pat nesnaudžia – išleido po trečią ar net ketvirtą lapelį. Labai smagiai maivosi ir viena piliarožė, pasodinta į gilų vazoną.

Taip, piliarožėms reikia vietos šaknims įsikurti, tad panašu, kad tik viena gražuolė nudžiugins žiedais. Kitas piliarožes, ne tokias linksmas, vis dar kas rytą paglostau žvilgsniu. Bet ko vertas tas meilumas, jei šaknims vietos nėra...