Antano Kairio asmeninio albumo nuotraukos
Angle down Atgal

Pomėgis keliauti ir meilė senovinei technikai

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra nepakartojamas ir ypatingas. Susipažinkime su panevėžiečiu Antanu Kairiu, kuris nuoširdžiai ir įdomiai papasakojo apie savo jaunystės pomėgį keliauti ir dabartinę meilę senovinei technikai.

A. Kairį kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Šimkavičius

– Antanai, kada gimė pomėgis keliauti?

– Aš gimęs ir augęs prie senojo Vilniaus kelio. Eismas tuo keliu visuomet buvo intensyvesnis negu kur kitur. Juo juk vyko susisiekimas tarp Rygos ir Vilniaus. Ir, atsimenu, būdamas vaikas, sėdėdavau prie to kelio ir skaičiuodavau, kiek motociklų ar sunkvežimių pravažiuoja per valandą. Matyt, taip ir gimė noras važiuoti tuo keliu. O įsigijęs motociklą supratau, kad visi keliai man atviri.

– Kaip sekėsi įsigyti motociklo vairavimo pažymėjimą?

– 1978 metais išėjus naujam įstatymui buvo sumažintas amžius iki 16 metų, nuo kurio leidžiama įgyti teisę vairuoti motociklą. Mes, tuometiniai Raguvos vidurinės mokyklos šešiolikmečiai, vieni iš pirmųjų pasinaudojome šia įstatymo suteikta galimybe. Teorinį egzaminą išlaikiau greitai, bet praktinio niekaip nepavyko išlaikyti, nesigavo išsukti taip vadinamos „aštuoniukės“. Tėvas patarė nusipirkti motociklą ir pavažinėti juo, kad ir be vairavimo pažymėjimo, bei įgyti vairavimo įgūdžių. Paklausiau tėvo patarimo ir, gavęs iš tėvo trūkstamą dalį pinigų, parsivežiau iš Panevėžio naują motociklą „Minsk“. Vieną mėnesį pavažinėjęs atokesniais keliais lengvai išlaikiau vairavimo egzaminą.

– Pagaliau visi keliai atviri! Taigi, kur tie keliai pirmiausia nuvedė?

– Daugelis mano bendraamžių, turėdami greitus motociklus „Jawa“ ar „IŽ Planet Sport“, mėgdavo lenktyniauti, važinėti ant vieno rato, pasirodyti vieni už kitus drąsesni. Mano motociklas nebuvo toks galingas, kad aš galėčiau lenktyniauti. Aš pasirinkau kitą kelią. Norėjau apkeliauti visą Lietuvą. Aplankyti visus miestus ir rajonų centrus. Gyvendamas ir mokydamasis Vilniuje gerai susipažinau su sostine, motociklu išnaršiau visą miestą iki mažiausių gatvelių.

Įdomu buvo keliauti po savo kraštą, lygumas keitė kalneliai, ir kartais mano motociklas sunkiai įveikdavo statesnį. Ypač buvo sunki Pašilės įkalnė tuoj už Ukmergės. Buvo kažkoks nepaprastas noras važiuoti, važiuoti. Vienas litras benzino kainavo 15 kapeikų, tai šimtą kilometrų nuvažiuodavau už pusę rublio. Turėjau pakankamai laisvalaikio, todėl važiavau neskubėdamas, 70-80 kilometrų per valandą greičiu.

– Kur už Lietuvos ribų teko apsilankyti?

– Vėliau aplankiau Latviją, Estiją, Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą ir Moldaviją. Ypač mėgau važinėti po Rygą, per jos tiltus. Kadangi tais laikais miestuose nebūdavo kamščių, per miestus važiuoti buvo vieni niekai. Nors nebuvo gero krypčių žymėjimo, bet aš pasikliaudavau savo intuicija, kuri retai apgaudavo. Arba tiesiog žmonių paklausdavau kelio. Tik Estijoj rusiškai paklausus, labai nenoriai parodydavo. Tačiau, jeigu aš prisistatydavau esąs iš Lietuvos, tada jie parodydavo teisingą kryptį. Man pagelbėdavo ir nusipirkti didesnių miestų žemėlapiai su lankytinomis vietomis. Grįždavau namo tiek pavargęs, jog galvodavau, kad jau niekada niekur nevažiuosiu, bet pailsėjęs, vėl kurdavau planus, kur čia dar nuvažiuoti. Rūpėjo aplankyti tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Buvau apie jį iš istorijos daug girdėjęs. Nuvykęs į jį, aš aplankiau daug reikšmingų vietų. Miestas prie Nevos tikrai turėjo ką parodyti. Atsimenu, kaip buvo lengva važinėti po miestą, kai nėra didelio eismo ir gatvės išdėstytos tvarkingais kvartalais. Žavėjo pakeliami tiltai per Nevą, gražūs dideli žibintai ir baltosios naktys.

– Kuo įsiminė kelionė po Ukrainą?

– Mane viliojo Ukrainos toliai. Labai mėgdavau važinėti po Vakarų Ukrainą, buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemes. Po Volynės, Lvovo, Žitomiro sritis. Mačiau Ukrainos ir Baltarusijos vakarinėje dalyje daug išlikusių LDK pilių ir bažnyčių. Ten gyvena geri draugiški žmonės. Ten iš kartos į kartą buvo perduodama, kad lietuvis nebuvo okupantas. Sužinoję, kad aš iš Lietuvos, priimdavo tiesiog į savo kiemą pernakvoti. Šiaip nakvoti tekdavo visur. Ir šieno žaginyje, ir ant šiaudų kupetos. Buvo ramūs laikai, nebuvo užpuolimų, aš jausdavausi drąsiai, buvo kažkoks pasitikėjimas žmonėmis.

Važiavau įvairiu paros metu, kepinant karštai Ukrainos saulei ar purškiant įkyriam rudens lietui. Motociklas mano buvo gana silpnas, todėl važiuojant prieš stiprų vėją, tekdavo net pasilenkti. Naudodavausi ir sunkvežimiais, važiuodavau iš paskos, kad užstotų vėją. Vėliau įsigijau apsauginį stiklą, kelionės palengvėjo.

Atėjo eilė ir Kijevui. Pirmą kartą čia atvykęs gavau tokį lietaus dušą, kad teko palikti motociklą gatvėje ir slėptis autobusų stotelėje. Miestas stebino savo dydžiu, aukštais pastatais, tiltais per Dnieprą, važiuodamas jutai tikrą romantiką ir nebuvo gaila atvažiuotų nuo namų 800 kilometrų. Negalėjau nepraeiti Kreščiatiku. Plati pagrindinė Kijevo gatvė buvo pilna žmonių kaip turguje. To dar nebuvau matęs.

– Gal įstrigo koks nors kuriozinis atvejis?

– Buvo toks atvejis grįžtant iš Kaliningrado per Kuršių Neriją ir Klaipėdą. Nors aš savo motociklą techniškai labai prižiūrėjau, tačiau šį kartą prie Kryžkalnio motociklas pradėjo vis silpniau traukti, kol visai užgeso. Patikrinau kuro baką, bake buvo pakankamai benzino. Pavyko dar kartą užvesti variklį, bet po kiek laiko vėl tas pats pasikartojo. Aš nusprendžiau sustabdyti sunkvežimį ir vežti motociklą. Sunkvežimis važiavo tik iki Radviliškio. Vairuotojas nustebo, kaip gali motociklas neužsivesti, juk čia viskas taip paprasta. Pasirodo, kuro bako čiaupo viena padėtis buvo užsikišusi ir reikėjo tik persukti į kitą padėtį.

– Kiek kilometrų pravažiuota visų kelionių metu?

– Pravažiavau per 30 tūkstančių kilometrų. Tačiau toks važinėjimas, be tam pritaikytų drabužių negalėjo neatsiliepti mano sveikatai. Chroniška sloga man nebeleido toliau važinėti motociklu. Motociklą pardaviau, bet kažkodėl techninis pasas pirkėjui nebuvo svarbus. Jis ir liko pas mane kaip vienintelis daiktinis įrodymas. Techninis pasas ir baudų talonas su viena vienintele skyle, kurią gavau Baltarusijoje, kai, lenkdamas sunkvežimį, kirtau ištisinę liniją.

– Kaip tėvai reaguodavo į tolimas keliones?

– Mano tėvai, o ypač mama, labai pergyveno dėl mano tolimų kelionių. Bijojo, kad tik nieko neatsitiktų. Mama net įdėjo man į kišenę šventos Agotos duonos gabalėlį. Tą gabalėlį išsaugojęs turiu ir šiandien. Aš pats irgi supratau tą pavojų. Važiuodamas visą ilgą vasaros dieną, labai pavargdavau ir tiesiog patirdavau tą vadinamą „sekundės“ miegą. Jaučiau, kad motociklas jau krypsta į kelio vidurį, o priešais važiuoja „Mazai“ ir „Kamazai“. Sustodavau ir nusnūsdavau kur nors žolėje prie kelio. Prisipažįstu, tėvams dažnai sumeluodavau, kad važiuoju tik į Vilnių, o atsidurdavau, pavyzdžiui, Odesoj. Po ilgos kelionės norėjosi nusiprausti Juodosios jūros vandeniu. Kai grįždavau po penkių parų, atseit, iš Vilniaus, mama viską suprasdavo ir tik palinguodavo galva.

Nuo seno žinomas prietaras, kad jeigu per kelią perbėga juoda katė, tai tau atneš nelaimę. Man važinėjant, per kelią yra perbėgę šimtai juodų kačių. Šimtai juodų kačių, bet viskas sekėsi gerai, nepatyriau per savo keliones net menkiausio nubrozdinimo.

– Ar su motociklais atsisveikinai galutinai?

– Praėjus keletui dešimtmečių, pradėjau į motociklus žiūrėti kitu žvilgsniu, kaip į technikos paminklus. Lietuvoje ne taip seniai pradėjo kurtis senovinės technikos klubai. Žmonės sujudo ir bando prikelti naujam gyvenimui senus motociklus. Gaila, kad policijoj buvusios registracijos kartotekos buvo tiesiog sunaikintos, lyg tie senieji motociklai būtų visai nereikalingi ir neįdomūs. Dabar žmonės, turintys motociklus, bet pametę jų techninius pasus, turi didelių bėdų, jų negali iš naujo priregistruoti.

Taigi ir aš Vokietijoje nusipirkau du prancūzų gamybos „Velosolex“ motorinius dviračius su priekiniu varančiu ratu, kas buvo Lietuvoje neįprasta ir nematyta. Su jais dalyvaudamas miestų švenčių paraduose ir parodose, sulaukiau įvairių klausimų apie jų veikimo principą. O tas veikimo principas toks paprastas. Virš priekinio rato ant šarnyrų pritvirtintas varikliukas, turintis metalinį velenėlį. Varikliuką rankenėle galima pakelti ar nuleisti. Nuleidi varikliuką, ir velenėlis prisispaudžia tiesiai prie padangos ir suka tokiu būdu priekinį ratą. Varikliuką pakeli – ir gali minti pedalus, ir važiuoti kaip su dviračiu. Dalyvavau kelis sezonus įvairiuose miestuose, net Latvijoje. Smagu, kai važiuojant per paradą fotografuoja ir ploja šimtatūkstantinė minia.

Mano nuomone, klubuose turi būti technikos įvairovė. Esu numatęs įsigyti istorinius vakarietiškus lengvuosius motociklus, kurie papuoštų ir papildytų mūsų turimus. Kol kas nepriklausau jokiam klubui, tačiau bendrauju su senovinės technikos gerbėju Antanu Zimnicku iš Raguvėlės.

Žaviuosi ir senais automobiliais. Praėjusių metų rudenį po ilgų paieškų Vokietijoje pavyko nusipirkti buvusį ambasados automobilį, turintį 6 duris, – seną „Mercedes“, po dviejų metų įgysiantį istorinės transporto priemonės statusą. Su juo planuoju dalyvauti parodose.

– Prasidėjo kalendorinis pavasaris, netrukus į gatves išriedės gausus būrys motociklininkų. Ko jiems palinkėtum naujo sezono metu?

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė ir motociklų parkas – „Jawos“ ir „IŽ“ nuėjo į senovinių motociklų kategoriją. Lietuvoje atsirado gausybė įvairių markių motociklų. Labai greitų, o tuo pačiu ir labai pavojingų pačiam motociklininkui. Juk jo nuo rimtos avarijos neapsaugos jokia apranga. Pagrindinė apsauga yra saugus greitis.

– Dėkoju už pokalbį

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite