Angle down Atgal

Politologas pataria, kaip netapti informacinio karo auka: principai tie patys, pasikeitė tik priemonės

„Jei jūs esate įpratę prieš pirkdami automobilį ar skalbimo mašiną susirinkti informaciją, kokie yra vieno ar kito daikto privalumai ir trūkumai, turėtumėte panašiai elgtis ir informaciniame lauke“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius, politologas Tomas Janeliūnas.

Kuo skiriasi karas dėl informacijos, prieš informaciją ir per informaciją, kodėl dabartiniais laikais kova už žmonių širdis ir protus yra bemaž nuolatinė ir kaip nesileisti būti panaudotiems – pokalbis su profesoriumi.

Visuomenės nuomonės svarba

Nėra vieno griežto apibrėžimo, kas yra informacinis karas. Ši sąvoka, pabrėžia T. Janeliūnas, pastaruoju metu vartojama itin plačiai ir daugiaprasmiškai – dažnai kaip sinonimai propagandai, dezinformacijai, kompromitavimui ir kitoms veikloms, kurios susijusios su manipuliavimu informacija.

„Man pačiam patinka kadaise suformuota prancūzų gynybos ministerijos informacinių karų tipologija. Jie išskiria karą dėl informacijos (pranc. guerre pour l’information) – siekį gauti informaciją apie priešininko galimybes ir strategijas bei apsaugoti savo informaciją; karą prieš informaciją (pranc. guerre contre l’information) – pastangas apsaugoti savo informacines sistemas ir sutrikdyti priešininko; karą per informaciją (pranc. guerre par l’information) – pastangas vykdyti informacines kampanijas siekiant įgauti pranašumą prieš priešininką. Atmetus grynai karinio pobūdžio tikslus informaciniame kare mes dažniausiai galvoje turime būtent paskutinį variantą – siekį dominuoti informaciniame lauke su savo specifine žinia“, – aiškina pašnekovas.

Visais laikais, tęsia jis, kova dėl informacijos (žvalgyba) ir siekis apsaugoti slaptas žinias (kontržvalgyba) buvo neatsiejama karo dalis. Tačiau keičiantis karų pobūdžiui kinta ir viešosios informacijos svarba. Visuomenės nuomonė tampa itin svarbiu bet kokio konflikto, karo ar tiesiog politinės konkurencijos objektu.

„Ne veltui XX a. išplito posakis, kad jei laimėsi žmonių širdis ir protus, laimėsi karą. Ypač aktyvią, nors nelabai sėkmingą tokią kampaniją vykdė amerikiečiai karo Vietname metu. Dabartiniais laikais kova už žmonių širdis ir protus yra bemaž nuolatinė – tai bet kokios konkurencijos tarp valstybių ar bet kokių kitų politinių ar verslo oponentų neatsiejama dalis“, – aiškina T. Janeliūnas.

Partizaninė taktika

Profesorius primena, kad Lietuvoje mes jau seniai kalbame apie informacinius karus. Baltijos šalys gerokai anksčiau už kitas Vakarų pasaulio šalis pajuto priešišką informacinį puolimą iš Rusijos pusės, kuomet buvo nuolat bandoma abejoti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių savarankiškumu, neigti sovietinę okupaciją, nepripažinti sovietų karių kaltės dėl Sausio 13-osios aukų ir taip toliau.

„Informacinė priešprieša ir radikaliai besiskiriančios to paties fakto interpretacijos dar labiau suintensyvėjo po Krymo okupacijos. Tačiau per pastaruosius metus smarkiai padidėjo ir Lietuvos gyventojų atsparumas propagandai ir dezinformacijai. Primityvios propagandinės žinutės tiesiog neturi galimybių patekti į oficialius žiniasklaidos kanalus, todėl šis karas nukrypo į „partizaninę taktiką“ – bandoma skleisti melagingas žinias per socialinių tinklų grupes, dalinamasi nuorodomis į suklastotus interneto tinklalapius“, – vardija VU TSPMI politologas.

Žinoma, informacinės kovos vyksta ne tik tarp valstybių, bet ir jų viduje, tarp skirtingų politinių oponentų. Tiesa, nors buvo baimintasi, kad prieš prezidento rinkimus galime susidurti su nešvaria rinkimų kampanija, pasak T. Janeliūno, ji visgi buvo gana korektiška.

Paklaustas, kaip netapti informacinio karo auka, profesorius pabrėžia, kad, kaip ir bet kuris kompleksinis reiškinys, informaciniai karai reikalauja įsigilinimo.

„Daugumai mūsų informacijos srautai yra antraeiliai dalykai, į kuriuos nekreipiame dėmesio. Tačiau jei jau kažkas „užkabina“ ir norime prisijungti prie vienos ar kitos pusės, vertėtų įjungti savo racionalų mąstymą ir neskubėti su emociniu vertinimu. Emocionalus reagavimas ir faktų netikrinimas iš esmės yra nepagarba sau pačiam – jei nelaviname savo sąmoningumo, mes kitiems leidžiame manipuliuoti savo emocijomis. To išvengti galima įprantant atlikti keletą paprastų veiksmų – suabejoti „sensacinga“ žinia, patikrinti šaltinius ir faktus, viešai reaguoti tik tada, kai esame tikri dėl savo pasirinkimo ir pozicijos“, – patarimu reziumuoja jis.

Reklama

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite