Angle down Atgal

Politiniai karai mediniais ginklais

Sengirė, kurios grožį atskleidė nuostabus Mindaugo Survilos filmas, yra nuostabus miškas, kuris gali egzistuoti pats sau, be žmogaus įsikišimo. Tačiau miesto parkai nėra sengirės, tai rūpestingos žmogaus rankos suformuoti želdiniai, kuriuos teisingiau būtų laikyti meno kūriniu negu gamta. Be žmogaus tokie parkai sunyksta ir iš idėjos sukurti tobulo rojaus kampelį nieko nelieka. Taip atsitiks ir Gargždų parkui, jeigu paliksime jį gamtos stichijų malonei. Tačiau vos tik Gargždų bendruomenė rado kalbą su Savivaldybe ir jos iniciatyva parengtas projektas po ilgų diskusijų, derinimų ir viešų svarstymų pagaliau pradėtas įgyvendinti, valdžią praradę politikai su pasimėgavimu pradėjo kišti pagalius į savo pačių suderinto projekto įgyvendinimą, organizuoti piketus, žvakutes ir kryžius. Panašios dramos vyksta ir kituose miestuose.

Kas nori mušti, lazdą visada atranda, kas nori kurti, ieško ramybės ir tylos. Šimtą penkiasdešimt metų dunksojęs Gargždų parkas tapo kūrybine paunksme Gargždų bendruomenei ir medine lazda buvusiai Klaipėdos rajono valdžiai. O čia kare kaip kare – žodinės kulkos skraido ir propagandiniai ruporai plyšoja be jokių moralinių stabdžių. Visiškai suprantu pralaimėjusiuosius savivaldos rinkimus – sugniaužti kumščiai po politinių kautynių ne visiems lengvai atsileidžia. Nesuprantu tik to bekompromisio cinizmo, su kuriuo vieno politinio rinkiminio komiteto atstovė kursto emocijas medžius mylinčių gargždiškių širdyse, rengdama mitingus, rašinėdama socialiniuose tinkluose, kviesdama žurnalistus ir garsiai rėkdama apie naikinamą parką. Susidomėjusių nedaug, bet kitur gyvenantys žmonės ir neperpratę šaukiančiųjų triukų ima galvoti, kad gal tikrai kažkas išprotėjo ir naikina parką.

Baronų Renių parke ir okupantų kūnai. Pagarba ir meilė medžiui yra nuostabi lietuvio savybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti, tačiau išnaudoti savo politiniams reitingams kelti yra jokios pagarbos nenusipelnanti ciniška veikla ir akivaizdus manipuliavimas žmonių geraširdiškumu ir jautrumu. Pasakysiu atvirai, su dideliu atidumu ir nerimu stebėjau Gargždų bendruomenės inicijuotą ir ilgokai rengiamą Gargždų parko sutvarkymo projektą. Baronų Renių įkurtas parkas per maždaug šimtą penkiasdešimt metų keitėsi, jam teko išgyventi istorinius kataklizmus, priglausti tiek mūsų kovotojų už laisvę, tiek ir mūsų šalį užgrobusių karių kūnus, ištverti ilgus nepriežiūros metus, chaotišką užsodinimą sovietmečiu. Bet einant 30-iesiems Nepriklausomybės metams tikrai turėjo ateiti laikas ir šio nuostabaus parko tvarkymui.

Būčiau pati pirmoji, kuri puola ginti kertamus senus Gargždų parko medžius, jeigu medžiai būtų kertami neprotingai. Projektas buvo parengtas, dendrologė Dr. Lina Straigytė suplanavo užleistų parko medynų tvarkymą, kad minimaliomis priemonėmis būtų išryškintas kraštovaizdis. Numatyta išpjauti pavojingus parko lankytojams medžius, kurie dėl išgedusių ertmių kamiene bet kada gali lūžti ir padaryti nepataisomą žalą čia besilankantiems žmonėms. Suplanuota ir praretinti pernelyg tankius užsodinimus atveriant šviesos aikšteles žolynams bei naujiems pasodintiems sodinukams, kad augtų naujų medžių pamaina. Visiškai suprantu žmonių keliamus klausimus dėl senų medžių šalinimo. Man taip pat gaila kiekvieno apsamanojusio senolio. Būčiau pati pirmoji, kuri puola ginti kertamų senų Gargždų parko medžių, jeigu jie būtų kertami neprotingai ir beatodairiškai, be profesionalių dendrologų rekomendacijų. Dabar taip nėra. Priešingai, šalinami tik prie takų augantys pavojingieji. Didesnėje parko dalyje paliekamas visiškai neliestas šlaitas, kuriame neliečiami ne tik seni medžiai, bet ir gražiai apsamanoję virtuoliai. Visiškai suprantamas sprendimas praretinti tankiuosius susodinimus prie karių kapinių ir Gargždų bendruomenės iniciatyva įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Ir čia vėl galima ginčytis visą amžinybę, kurį medį kirsti, o kurį palikti. Kiek žmonių, tiek nuomonių, o kažkas sprendimą vis tiek turi priimti, tam pasitelkiami tos srities specialistai, nesiimčiau sau tokios misijos ginčytis su pripažintais ir gerbiamais parkotvarkininkais, arboristais. Ir nėra ko apeliuoti į žmonių jausmus rodant, kad kertami ir sveiki medžiai, daug metų toje srityje dirbantys profesionalai žino, ką projektuoja.

Kova prieš Gargždų parko tvarkymą – politikų bandymas paslėpti savo neveiklumą. Tas beprasmis ginčas dėl kiekvieno retintino medžio, kurį šalinti, kurį palikti, tiesą sakant, primena vaikų žaidimų aikštelę, kurioje kartais vaikai pykstasi vien todėl, kad norisi pyktis, o mušasi vien todėl, kad norisi pasimušti. Rėkti dėl kertamų perbrendusių tuopų ar per arti stadiono ribų pasodintų medžių, kurių kirtimui nereikia jokio leidimo, tėra noras pakonfliktuoti prieš naują, tik metus dirbančią rajono vadovybę, atitraukti ją nuo kitų darbų ir paslėpti savo neveiklumo dešimtmečius, kai vadovaudami Savivaldybės administracijai patys apleido parką iki tamsaus šabakštyno.

Praradę valdžią kai kurie politikai pakilo į kovą prieš Gargždų bendruomenės iniciatyvą. Sprendžiant iš diskusijų socialiniuose tinkluose, kai kurie gargždiškiai, atsiliepę į buvusio rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus atstovės ryšiams su visuomene kvietimą ginti neva naikinamą parką, nesuvokia, kad jie kovoja ne prieš rajono valdžią, o prieš Gargždų bendruomenę, kuri daug metų organizuoja parko tvarkymo talkas ir mina valdiškus koridorius tam, kad apleistas Gargždų parkas būtų sutvarkytas. „Sutvarkytas“ reiškia ne tik takų tiesimą, viešų erdvių sutvarkymą, bet ir tankaus susodinimo retinimą pagal planą.

Rūbų nepasiųsi nesukarpius audinio, daržovės neužauginsi neravėdamas daržo. Norint parką padaryti šviesesnį ir patrauklesnį miestiečiams ir turistams, atskleisti išraiškingą Minijos slėnio kraštovaizdį, kai kuriuos medžius, deja, tenka nupjauti, kad ir kaip gaila būtų. Neįmanoma tuo pačiu ir visus medžius išsaugoti, ir šabakštynus sutvarkyti. Turėti gražų kraštovaizdinį parką – reiškia nuolat jį tvarkyti ir prižiūrėti, savaime pats nepasitvarkys. Kryžių piešimas, žvakučių degiojimas, žmonių klaidinimas, įprasti ginklai tarp politinių marginalų – telieka tokie metodai to politinio judėjimo vidinės sąžinės teismui. Bet kai rašomi skundai dėl leidimų nebuvimo kirsti medžius, augančius ant sklypo ribos, kuriems kirsti leidimo net nereikia, svaidomasi keisčiausiais kaltinimais internetinėje erdvėje, palaikyti tokios politinės akcijos nekyla noras ne tik man. Būti nuošalyje ir vaizduoti neutralų stebėtoją, kuris palaiko visus, politiškai būtų gal ir išmintinga, bet aš atvirai prisipažįstu, mano simpatijas visada pelno kuriantys, bendruomeniški žmonės, kurie aukoja savo laiką parko tvarkymui, vaikų žaidimų aikštelės įrengimui, nuostabiam narcizų pievelės projektui.

Gerbkime darbais mylinčius Renių sodintą parką, nedalyvaukime politiniame šou! Gargždų bendruomenės nariai paaukojo begalę savo laiko ir energijos tam, kad Gargždų parko sutvarkymo projektas galų gale būtų parengtas ir pradėtas įgyvendinti. Nuo to parkas tik pagražės. Todėl tikiuosi, kad Klaipėdos rajono tarybos nariai, Savivaldybės specialistai nepasiners į dirbtinai kuriamą negatyvių emocijų pelkę ir ryžtingai įgyvendins parengtą ir daugybėje viešų svarstymų išdiskutuotą Gargždų parko sutvarkymo projektą. Kai buvo tiek viešų pristatymų, tiek popierių prirašyta, parko tvarkymo projektas suderintas paties buvusio Administracijos direktoriaus (to paties, kurio atstovaujamas politinis komitetas dabar ir protestuoja) parašu, nebematau jokios prasmės dalyvauti tame rinkimus pralaimėjusios valdžios primetamame politiniame šou. Medžiai jiems, deja, čia nėra svarbiausi, jie tik mediena politiniams ginklams drožti.

O kas gi iškirto medžius Gargždų piliakalnyje? Tvirtai galiu pasakyti, kad dauguma gargždiškių nori gražiai sutvarkyto parko, o ne tamsių šabakštynų. Daugelis savaitgalį lankėsi parke ir spėjo pastebėti, kad parkui niekas negresia, jame akį traukia apsamanoję klevai, tačiau parkas prašviesėjęs ir niekas jo nesunaikino. Gaila tik suklaidintų žmonių, įveltų į beprasmišką ir nieko nekuriantį, destruktyvų politinį buvusios rajono valdžios šou su žvakutėmis. Verta pastebėti, kad medžių kirtimas tiems politikams nėra jokia problema – piketų organizatoriai patys būdami valdžioje su polėkiu organizavo miško iškirtimą Gargždų piliakalnyje, kurį lygiai taip pat reikėjo sutvarkyti. Bet šiuo atveju valdžią praradusieji neišliejo nė vienos ašarėlės, neuždegė nė vienos žvakutės nei dėl vieno šimtamečio ąžuolo, kuris tikrai nebūtų niekam trukdęs ir paliktas.

Rezultatas – atpildas už kantrybę laukus dešimtmečius. 2020 metais bus vykdomas pirmasis parko tvarkymo etapas, jis kainuos apie 330 tūkstančių eurų, per kelerius metus planuojama investuoti dar 800 tūkstančių eurų. Dalis želdynų tvarkymo darbų bus finansuojama iš ES struktūrinių fondų priemonės „Kraštovaizdžio apsauga“. Pietinėje parko dalyje bus pasodintas lietuviškų vyšnių ‘Notė’ sodas, kuris pavasarį džiugins žiedais, o lankytojai galės pasimėgauti saldžiomis uogomis. Pietrytinėje dalyje bus sodinama juodalksnių giraitė, ja siekiama sukurti natūraliai atrodantį pakrančių reljefą. Rytinė stadiono riba ir metalinė tvora bus apsodinta Vanhuto lanksvos ir kalninio serbento laisvai augančiomis gyvatvorėmis. Atsiras vietos miškinių neužmirštuolių, narcizų ir saulučių pievoms. Įrengus pažintinį taką žemutinėje parko terasoje, miesto gyventojai ir svečiai galės iš arčiau susipažinti su natūralia gamta. Šiltuoju metų laiku visi norintys galės mėgautis saulės ir vandens voniomis naujai įrengtame senajame miesto paplūdimyje – „Karvių pliaže“. Bus nutiesti nauji takai, sutvirtinti šlaitai, atsivers panorama į Minijos upės slėnį ir Kalniškės piliakalnį, bus sutvarkyta parko apšvietimo sistema, atnaujinta ir pagerinta vaikų žaidimų aikštelė kvies šeimas sportuoti, žaisti ir jaustis saugiai gamtoje. Nejaugi Gargždai to nenusipelnė?

P. S. Kol vyko ginčai, palikti ar kirsti tuščiaertmį medį, ar tas pakankamai išgedęs, ar dar gali pagyventi metelius kitus, kumščiu į stalą su uraganiška valia trinktelėjo panelė „Laura“ ir tai padarė pati. Jos žodis buvo paskutinis. Gamta kur kas rimčiau ėmėsi mokyti žmones nepaskęsti smulkmenose, regis, nenoromis siūlo bendradarbiauti, kurti ir atlaikyti pačias agresyviausias stichijas. Nuo kovo 15 d. jokie kirtimai nebegalimi, gamta parodys savo žavesį. Dabar, susidarius netikėtoms aplinkybėms, kurios sujaukė kur kas svarbesnius dalykus gyvenime, svarbiausia neprarasti žmogiškumo, padėti vieni kitiems, o laiką leisti mums besišypsančioje gamtoje.

Rasa PETRAUSKIENĖ

LR Seimo narė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite