Angle down Atgal

Politikę I. Kačinskaitę-Urbonienę užklupo netikėta liga: vyras pasidalijo skaudžiais išgyvenimais

Politikės Ievos Kačinskaitės-Urbonienės vyras, judėjimo „Super Tėvai“ įkūrėjas Simonas Urbonas feisbuke pasidalijo jautriu įrašu – pranešė, kad žmoną užklupo klastinga liga.

S. Urbonas rašė, kad liga – virusinis meningitas – užklupo visiškai netikėtai, ir perspėjo kitus nuolat tikrintis sveikatą.

„Galvojau, man taip nebus. Visada galvojau, kad liga mus pasitinka su sloga, gerklės perštėjimu ar temperatūra. Esu girdėjęs apie keistas ligas, bet kol tai nepaliečia paties tavęs, jos ir lieka tik kažkur girdėtos.

Bet praeitą savaitę tokia nemaloni dama užėjo ir į mūsų namus. Be slogos, be temperatūros, tik su augančiu galvos skausmu.

Ievai jis augo greičiau, mano skausmas buvo pakeliamas, nors ir gėriau daug vaistų. Tiesa, jie nepadėjo, bet gėriau toliau. Po kelių dienų prie skausmo jau buvau pripratęs, tik vis sunkiau galėjau atsitūpti, nes tai buvo išties nepakeliama.

Žmonos skausmas augo ir užaugo iki greitosios pagalbos iškvietimo, kurie padarė savo darbą ir suleido vaistų. Viskas. Sako, arba padės, arba ne. Nepadėjo ir ryte jau buvome ligoninėje, nes Ieva nebegalėjo nei stovėti, nei matyti, nei galvoti. Po daug tyrimų Ievą paguldė į stebėjimo palatą.

Nors mano simptomai buvo panašūs, matydamas jos skausmą nejaučiau savojo. Viskam nurimus tyrimus pasidariau ir aš. Blogiausia, kad niekam niekas nebuvo aišku ir ta nežinomybė varė iš proto. O juk dar trys vaikai, kurie gyvena su mumis. O jei jiems taip? Ar jų nereikia apžiūrėti? Atsakymų dar nebuvo.

Po papildomų tyrimų sužinojau, kad mano ligos forma tik pradžios stadijoje, ir 5 dienos su arkliui skirtais vaistais grąžins mane į visavertišką gyvenimą. Tiesa, man uždraudė keltis 5 val. ryto, tad iššūkį nukėliau į ateitį. Ievutė namo nevažiavo, ji iškeliavo į kitą ligoninę stebėjimui, vaistų maratonui ir nežinomam laikui „atostogų“.

Atrodė, viskas, mes dugne, ir dabar tik atsistot ir vėl kilt į viršų, bet sulaukiau skambučio. Dukra pradeda karščiuoti, o tai išgirdus telefonu buvo toks smūgis, kad net nemoku apsakyti.

Nutirpo ranka, atrodė, viskas sustojo, kaltinau save dėl visko, atrodė, mačiau keistas pabaigas ir meldžiau Dievo, kad tik jai nebūtų tai. Galva kaip mandarino skiltelės plyšo iš skausmo dėl visiško bejėgiškumo. Tai vyksta, o aš negaliu padėti.

Bet suėmiau save į rankas ir jau laikiau apkabinęs degantį savo vaiką. Galiausiai paaiškėjo, kad viskas nuo gerklės ir, aš jums sakau, dar niekada taip nesidžiaugiau, kad vaikas peršalo gerklę. Atostogos namie su arbatytėm ir viskas bus gerai. Bent tiek džiaugsmo.

Žinojau, kad ateinantis laikas nebus lengvas be žmonos, bet aplinkui mane yra labai daug gerų žmonių, kurie visą šį laiką labai padeda. Ačiū Jums. Pirmą kartą po baisaus ryto lankiau žmoną ligoninėje.

Eidamas link palatos mačiau ligonius, kurie negali pajudėti, mačiau gulintį paliegusį vyrą, kuris dar prieš kelias savaites buvo stiprus lyg eržilas. Mačiau visiškai išsekusią moterį, kuri jau nebeturi motyvacijos kovoti su gyvenimo „dovanojamais“ išbandymais.

Ėjau ir galvojau, kaip tai nutinka ir kodėl. Mane aplankė daugybė egzistencinių klausimų, teiginių ir atsakymų.

„Kas jiems?“ – paklausiau daktarės, apžiūrinėjančios mano žmoną. Jiems tas pats, kas ir jūsų žmonai, tik jūs pastebėjote tai laiku ir jūsų žmona tikra kovotoja. Žinojot? Manau, sakyti daugiau nieko ir nereikia.

Mes galėjome nespėti, jei būtume tiesiog kentėję dar ilgiau. Mes galėjome nespėti, jei vaistai nuo skausmo būtų suveikę. Mes galėjome nespėti, kaip nespėjo tas paliegęs vyras kitoje palatoje. Dar baisiau – mes tiesiog galėjome nespėti atvykti į ligoninę.

Mes spėjome, ir tai didžiausia Dievo dovana, nors tos kelios dienos, praleistos kenčiant skausmą, Ievai bus ilgesnio gydymosi pasekmė. Jau beveik savaitę ji ligoninėje kovoja su ligos likučiais, o mes kovojam namie su buitimi. Ievai sugrįžus šio „nuotykio“ pasekmės dar daug savaičių lydės greta.

Teks lankytis pas gydytojus, atlikinėti reabilitaciją, rinktis skiepus, nuolatos stebėti, judėti lėtai ir saugoti save. Vasara bus kitokia, bet žinant Ievutę viskas turėtų susitvarkyti greičiau. Jei nesusitvarkys, ji sutvarkys.

Juokas juokais, bet noriu visų paprašyti. Nuoširdžiai paprašyti. Neskubėkite, jauskite save, jauskite artimus, matykite save, klausykitės savo kūno, kartais sustokite ir pasitikrinkite sveikatą. Prižiūrėkite save bent tiek, kiek prižiūrite savo dviratį, automobilį, rožių darželį ar paspirtuką.

Kartais sutepkite save, kad važiuotumėte toliau, ir niekada nelaukite, kol imsite ir sugesite tiesiog įsibėgėję greitkelyje.

Mylėkime gyvenimą ir gal gyvenimas mus mylės atgal. Aišku, mylės.

P. S. Ieva prašė perduoti, kad visiems atsakys kai tik šiek tiek sustiprės“, – socialiniame tinkle išgyvenimais dalijosi S. Urbonas.

Alfa.lt

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite