Profesinės šventės išvakarėse susėdę pokalbio su pareigūne bandėme išsiaiškinti, kodėl po sunkių tarnybos valandų poilsį namuose ji dažniausiai iškeičia į Žadeikių miško takeliais besidriekiančią pamėgtą bėgimo trasą. Pirmiausia pašnekovė priminė, kad rajono policijos komisariate dirba jau dešimt metų. Iš pradžių jai buvo patikėti su nepilnamečių nusikalstamumu ir jų prevencija susiję reikalai. Po policijos reformos J. Packevičienė tapo Reagavimo skyriaus vyresniąja tyrėja. Dirbant policijoje turbūt neįmanoma išvengti streso, tačiau, anot Jurgitos, tokių situacijų padažnėjo perėjus į minėtą skyrių, kurio pareigūnai privalo operatyviai reaguoti į gaunamus pranešimus apie nusikalstamas veikas. Be to, pagal grafiką dabar tenka dirbti ir naktimis. Vyresnioji tyrėja prisipažino, kad bėgimas jai tapo ne tik saviraiškos būdu, bet ir geru „žaibolaidžiu“, nuleidžiančiu neigiamas emocijas, susikaupusias tarnybos metu bendraujant su šeimų triukšmadariais, chuliganais ir kitais teisėtvarkos pažeidėjais. Kitos atsipalaidavimo priemonės, pavyzdžiui, į tam tikrus laiko rėmus įspaustų aerobikos ar jogos užsiėmimų, nebuvo galimybės pasirinkti dėl jos darbo pobūdžio. „Manau, kad bėgimas yra būtent ta sporto šaka, kuri per palyginti trumpą laiką pagerina ne tik fizinę, bet ir emocinę savijautą“, – sakė Jurgita. Prieš maždaug trejus metus ji tapo Zenono Balčiausko vadovaujamo Pasvalio bėgimo mėgėjų klubo „Vėtra“ nare.

Beje, bėgimas jai nebuvo visiškai naujas laisvalaikio praleidimo būdas. „Kaip ir dauguma moterų, anksčiau bėgiodavau dėl figūros. Tačiau tai buvo mėgėjiški kelių kilometrų pabėgiojimai“, – šypsodamasi prisipažino pašnekovė. Pirmas naujos „Vėtros“ bėgikės „krikštas“ buvo Alytuje. Devynių kilometrų ilgio trasos finišo liniją Dzūkijos sostinėje policininkė kirto priešpaskutinė. „Tai man buvo didelis iššūkis, nes devynis kilometrus įveikiau pirmą kartą. Po finišo jaučiausi tarytum būčiau nugalėtoja, nes kiti bėgikai labai palaikė“, – šyptelėjo Jurgita. Jau kelerius metus „Vėtrai“ atstovaujanti policijos pareigūnė įsitikino, kad bėgimo mėgėjai yra tarytum viena didelė šeima, besidžiaugianti kiekvieno jos nario įveiktais kilometrais. Beje, per kai kurias varžybas būna prizai paskutines vietas užėmusiems bėgikams – tarsi paskata už ištvermę ir ryžtą. „Toks nesuvaidintas bendruomeniškumas mane labai žavi, tad stengiuosi nepraleisti nė vienų įskaitinių bėgimo varžybų“, – tvirtino viena aktyviausių „Vėtros“ klubo narių J. Packevičienė. Jai didelis autoritetas yra klubo vadovas Zenonas Balčiauskas, po įvairių fizinių negandų nemetęs mėgstamo užsiėmimo.

Labai svarbu, anot Jurgitos, ir šeimos narių palaikymas. Mūsų pašnekovės vyras, Pasvalio šilumos tinklų darbuotojas Darius Packevičius taip pat pasekė žmonos pėdomis. Sutuoktiniai kartu važiuoja į daugelį bėgimo varžybų. Su tėveliais dažnai vyksta ir jų atžalos – septynmetis Majus ir dvidešimt vienerių metų Martynas. Vyriausias sūnus 23 metų Dovydas anksčiau irgi važiuodavo į varžybas, o dabar jam „trukdo“ malonūs šeiminiai rūpesčiai – kartu su drauge rūpinasi dvejų metukų dukrele Onute. „Anūkė jau irgi bando bėgioti“, – šyptelėjo jaunatviška energija spinduliuojanti močiutė.

„Vėtros“ klube yra per 44 bėgikus, tačiau nuolat į varžybas vyksta tik kiek daugiau nei pusė jo narių. J. Packevičienė džiaugėsi, kad varžybų niekada nepraleidžia dar viena šeima – pasvaliečiai Almina ir Arūnas Jankauskai kartu su penkiamečiu sūneliu Rapolu.

Du kartus įveikė maratono distanciją

Prieš kelerius metus bėgimo mėgėjų klubo „Vėtra“ nare tapusios Kiemeliuose gyvenančios Pasvalio policininkės pasiekimai – įspūdingi. Nors iki metų pabaigos dar liko beveik pilnas ketvirtis, tačiau 2018-ieji vyresniajai tyrėjai Jurgitai Packevičienei bus vieni įsimintiniausių dėl kelių priežasčių. Jai didelį įspūdį padarė šiemet gegužės 13–18 dienomis Portugalijos sostinėje Lisabonoje surengtos pirmosios Tarptautinės policijos asociacijos (TPA) pasaulinės sporto žaidynės. Į jas susirinko per 350 pareigūnų iš 23 šalių. Gausiausia sportuojančių policijos pareigūnų delegacija atvyko iš Lietuvos, tad mūsiškiai parsivežė daugiausia įvairiose varžybose iškovotų medalių. J. Packevičienė su 66 bėgikėmis varžėsi penkių kilometrų trasoje. Mūsų pareigūnė finišavo penkta.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad turėjo laiko pasigrožėti Portugalijos sostinės senamiesčiu. Ji svajoja ateityje save išbandyti garsiajame Lisabonos maratone, kurio beveik pusė trasos – apie 20 kilometrų – driekiasi Atlanto vandenyno pakrante.

Šiemet Jurgita pirmą sykį du kartus įveikė tai, apie ką svajoja dauguma bėgimo mėgėjų – visą 42 km 195 m maratono distanciją. Birželio 10 d. Kauno maratoną policininkė nubėgo per 4 val. 42 min., o rugsėjo 9 d. bėgdama Vilniaus maratoną sugaišo 4 val. 17 min.

Tokiam iššūkiui, be abejo, reikia iš anksto ruoštis. „Prieš maratoną per savaitę po tris kartus nubėgdavau apie keturiasdešimt kilometrų. Ruošdamasi maratonui ir kitoms ilgoms distancijoms, paprastai treniruojuosi Žadeikių miško takeliais bėgdama Žaliosios girios link. O kad smagiau būtų – užsidedu ausinukus ir klausausi muzikos“, – aiškino pašnekovė. Ji pastebėjo, kad bėgant maratoną dažniausiai trumpalaikė krizė apima nubėgus daugiau kaip pusę distancijos – nuo 25 iki 30 kilometrų. Šią ribą peržengę bėgikai paprastai baigia visą daug fizinės ir psichologinės ištvermės reikalaujančią ilgą distanciją. Rezultatams didelės įtakos turi ir gamta. Štai Kauno maratonas vyko alinant trisdešimties laipsnių kaitrai, todėl net patyrusiems bėgikams buvo sunku tikėtis puikių rezultatų.

Pareigūnė patenkinta publikacijos pradžioje minėto estafetinio Baltijos kelio bėgimo rezultatais. „Per dieną pavyko nubėgti 56 kilometrus: iš ryto įveikiau 23 kilometrus. Po maždaug pusvalandžio poilsio autobuse – vėl į trasą. Krūvis iš tikro teko didelis. O iš viso, kaip jau minėjau, nubėgau 117,8 kilometrus. Baltijos bėgime dalyvavau pirmą kartą, tačiau šią patirtį norėčiau pakartoti“, – pasakojo Jurgita.

„Nesilaikau jokių specialių dietų, tačiau vengiu subproduktų ir vadinamojo „greito maisto“. Visa šeima mėgsta košes, stambiagrūdžius produktus. Neatsisakome mėsos ir žuvies patiekalų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas, šiuo atveju bėgimas, stabdo žmogaus senėjimo procesus, nes organizmas gauna daugiau deguonies. Prieš pradėdama bėgioti jausdavau nugaros ir sąnarių skausmus. Jau senokai šie negalavimai užmiršti. O vyrui bėgimas padėjo įveikti nugaros išvaržos skausmus. Kartais grįžtu iš darbo pavargusi, skaudančia galva – nubėgu, pavyzdžiui, penkis kilometrus ir vėl gyvenimas nušvinta šviesiomis spalvomis. Galiu tvirtai pasakyti ir kitą dalyką – bėgimas yra pats geriausias ir pigiausias vaistas nuo streso. Bėgimo varžybose dalyvauja daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Turbūt ne veltui sakoma, kad bėgimas yra vienintelė sporto šaka, kurioje šešiasdešimtmetis gali aplenkti dvidešimtmetį. Dažnai ir mane per varžybas lenkia senoliai“, – po tokių nuoširdžių įtikinamų policininkės žodžių nejučia pagalvojau, kad rytoj gal vertėtų nusipirkti sportinius batelius…

Jurgita Packevičienė pradedantiesiems pataria bėgimą derinti su ėjimu. Po penkių minučių bėgimo dešimt reikėtų skirti lengvam ėjimui. Toliau proporcijas galima keisti. Svarbiausia, anot Jurgitos, laiku reaguoti į kūno siunčiamus signalus. „Man ne vienas bėgikas yra sakęs, kad galėčiau didinti tempą. Tačiau mano pagrindinis kredo, kurio visuomet laikausi – bėgimas turi teikti malonumą ir aš juo mėgaujuosi. Tad neturiu tikslo bet kokia kaina kovoti dėl prizinių vietų. Taip pat mėgstu pėsčiųjų, dviratininkų žygius“, – aiškino pareigūnė.

Mūsų pašnekovė taip pat dalyvauja įvairiose policijos organizuojamose varžybose. Šiemet vasarą Panevėžio apskrities policijos taikomosios trikovės varžybose ji iškovojo pirmą vietą. J. Packevičienė kartu su apskrities policijos pareigūnų komanda Lietuvos policijos taikomojo biatlono varžybose užėmė trečią vietą.

Už puikius darbo rezultatus šiemet pareigūnė apdovanota trečiojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“.