Angle down Atgal

Pokaris pilnas tragiškų nutikimų.

Vokiečių armija pasitraukė netoli Kurtuvėnų.

Sovietų kareivių galima buvo sutikti visur. Moterys eiti kur nors į miškelį pauogauti bijojo, nes pasklido šiurpinančių kalbų apie tai, kas atsitinka joms susidūrus su raudonžvaigždžiais Stalino kariais. Hitlerininkų patrankos dar pasiekdavo Bazilionų apylinkes. Prisimenu atvejį, kaip mamai prireikė kaimynų pagalbos. Mat reikėjo pasėti berods rugius, bet nebuvo kam. Tėtis tuo metu privalėjo kalviauti sukarintoje geležinkelio aptarnavimo sistemoje. Buvo labai graži ir šilta diena. Mama išeidama pas Kaliną, man prisakė, kad prižiūrėčiau karvę, kuri buvo pririšta pakalnėje prie Deglės upelio. Po kokių dešimt minučių nuėjau pažiūrėti ir pamačiau, kad karvė nutraukusi lenciūgą ir perėjusi upelį ramiausiai ėdė žolę Smilgiui priklausančioje pievoje. Būtinai reikėjo man ją įšvaryti atgal į Tavadoriaus pievą. Vos spėjau pasiektį pievą, kai išgirdau trumpą dundesį ir kažkur padangėje keistą švilpesį. Ir staiga aukštai virš galvos pasigirdo sprogimas. Į upelio duburkį išgirdau pliumtelėjimą. Aš nebeėjau varyti karvės, bet nubėgau atgal prie Tavadoriaus trobelės ant kalnelio. Vos spėjau atbėgti, vėl pasigirdo dunkstelėjimas ir aukštai virš galvos švilpimas. Staiga pamačiau, kaip netoli kapinių pakilo, šalia kažkieno pririštų karvių, didelis stulpas dūmų ir pasigirdo garsus sprogimas. Dar ir dar bumtelėdavo ir su švilpesiu sviediniai susprogdavo pakeldami dūmų ir žemių į viršų. Pagaliau keli sviediniai susprogo pačiame Vaitiekaus miške, kur kariai buvo įrengę kokį tai štabą. Aš to momentu nejaučiau jokios baimės ir su įdomumu žiūrėjau į sprogstančius sviedinius. Staiga išgirdau mamos klykiantį balsą, kuris liepė bėgti į apkasą. Aš paklusau ir dar gavau į kuprą. Broliukas tuo metu buvo prie mamos. Taigi, per vaikišką smalsumą, galėjau būti pakirstas sviedinio skeveldros.

Tuo metu pas mano pusseserę Bilotiene Teklę, didžiausiame kambaryje apsigyveno aukšto laipsnio karininkas, su karininke moterimi. Kalbėjo, kad ta karininkė ėjo gydytojos pareigas. Buvo ir to karininko adjutantas, kiek prisimenu Mikasimas, su kuriuo labai artimai bendravo Teklės sesuo Elzbieta. Kartą prie tako eidamas per pievą, radau labai gražų daiktelį kaip parkerį. Bet jis buvo sunkokas. Pamatęs Mikasimas mano rankose tą "mielą" daikčiuką paėmė iš manęs ir nusivedė prie nedidelės lauko akmenų krūvelės. Pasižiūrėjo į mane ir šyptelėjęs tą gražų mano radinį sviedė į akmenų krūvelę. Šis atsitrenkęs į akmenis taip pykštelėjo, taip blykstelėjo ugnimi, net ausys trumpam apkurto. Paskui man vienas iš kaimynų paaiškino, kad jeigu ne Mikasimo pastebėjimas, šis daiktelis mane galėjo padarytį aklą ir be rankų. Taigi, tą atvejį prisimindamas ir šiandien esu jam dėkingas. Žinoma, gal jau jo seniai nebėra gyvųjų tarpe.

Karui pasitraukus, daug įvyko tragiškų nelaimių. Štai vienam mano bendraamžiui Armalui iš Vabalickių granatos kapsulės sprogimas nutraukė koją, dar su juo teko eiti į mokyklą. Kad ir be kojos buvo, bet buvo labai vikrus. O kiek liko aklų arba be rankų, tai vis dėl to, kad pilni laukai buvo primėtyti visokiausių sprogmenų. Mes vaikai labai mėgome deginti artilerinį paraką, kurio tiesiog dėžėmis rasdavome Jasiulio laukuose netoli plento. Pripildavome įkasę į žemę nemažą artilerijos gilzę to parako geltonų makaroniukų, uždegdavome ir greitai uždėdavome storą lentą, vadinama blanke. Uždėję sulipdavome ant jos, tai degdamas parakas net kilstelėdavo mus, o jau dūmų, dūmų tai tiršti kamuoliai. Mums buvo linksma, kad tiek daug dūmų pasidaro.

Atėjus laikotarpiui, kada karo dundesio nebebuvo girdėti, naktimis pasigirsdavo miškuose šūvių garsai. Pradėjo sklisti kalbos, kad pilni miškai ginkluotų taip vadinamų žaliūkų - partizanų, kovojančių su komunistais. Bazilionų miestelyje organizavosi ginkluotų vyrų komandos. Atsirado taip vadinami liaudies gynėjai, žmonėse jie buvo vadinami Stalino skrebais. Žodžiu, prasidėjo brolžudiškas karas, kurį organizavo raudonieji okupantai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite