„Kosmos Theatre“ Šiauliuose gastroliuos pirmą kartą, tad, norėdami geriau pažinti šį teatrą ir pasiruošti spektakliui, kviečiame kartu leistis į trumpą interviu su režisieriumi Žilvinu Vingeliu, kurio klausėme apie „Kosmos Theatre“ kūrybą, apie šiuolaikinio teatro eksperimentus ir tradicijas, žiūrovų lūkesčius ir sėkmingo spektaklio supratimą.

„Kosmos Theatre“ Šiauliuose lankysis pirmą kartą. Ar galite plačiau papasakoti, ką reiškia būti šio teatro dalimi ir ką turėtų žinoti žiūrovas, besirengiantis pažinti šio teatro kūrybą?

,,Kosmos Theatre“ koncentruojasi į vizualinius eksperimentus, apjungiančius teatrą bei medijas. Mes domimės internetiniu menu, technologijomis, virtualia realybe, kinu bei gyvais scenos pasirodymais, apjungiančiais lėlių teatrą, medijas ir tam tikrą muzikinę atmosferą, kuri mūsų spektakliuose dažniausiai kuriama gyvais instrumentais.

Manau, esame entuziastai ir interesantai daugelio sričių ir formatų, todėl negalime savęs pavadinti kažkurios iš tų sričių profesionalais. Nuolat mokomės, todėl esame priklausomi nuo bendradarbiavimo su profesionalais tų sričių, kuriomis domimės.

Manau, tiek prodiuserine, tiek kūrybine prasme dabar esame susikoncentravę į mus žadinančias, budinančias ir kūrybą provokuojančias jungtis bei skirtingų sričių profesionalų bei įstaigų bendradarbiavimą.

Įkurdami teatrą ir norėdami nepaklysti skirtingose įtakose prisistatėme ir savotiškai apibendrinome savo ateinančių kelių metų kūrybą ,,Kosmos manifestu“, kurio pagrindinis akcentas – teatro multižanriškumas ir kūrybinė pastanga neužsidaryti socialinių bei psichologinių išgyvenimų kontekste, o stengtis ištrūkti į tam tikrą fragmentišką pasąmonės dimensiją, kuri taip pat turėtų savo taisykles, būtų motyvuota psichologiškai, nuosekli savo žaidimo taisyklėse, apgalvota, o ne ,,anything goes“.

Jokiu būdu nesakau, kad mūsų idėja ar kryptis yra geresnė ar vertingesnė už paminėtus psichologinį ar socialinį teatrą. Tą svarbu pabrėžti šių laikų susipriešinime ir mojavime vien tik savo vėliava.

Ar teisingai pasakysime, kad spektaklį „Kafka Insomnia“ įkvėpė greičiau ne patys Kafkos tekstai, o greičiau bemiegės, sapniškos, realybę, tikrovę ir fikciją suliejančios nuotaikos? Tuomet, ar galite pasakyti, apie ką iš tiesų šis spektaklis?

Atsieti Franco Kafkos tekstų nuo bemiegės, sapniškos bei tikrovę ir fikciją suliejančios nuotaikos yra neįmanoma. Jūsų įvardinta nuotaika labai tiksliai apibūdina beveik visą F. Kafkos kūrybą.

F. Kafką išskirtiniu daro tai, kad jis neužsilieka sapne, nebėga nuo realybės. Jo dėmesio objektas yra mūsų realybė. Jis nežvelgia į sapną iš realybės perspektyvos, kaip tai darė siurrealistai. Priešingai. Jis žvelgia į realybę iš sapno perspektyvos, o būdamas realizmo literatūros mokinys nuosekliausiais aprašymais nupiešia tokį tikrovišką ir išbaigtą realybės vaizdinį, kad mes net nepastebime, kaip lėtai ir nepastebimai nuo savo paties ,,realizmo“ svorio jis ima grimzti į sapną.

Tai lėmė jo būdas, uždarumas, neryžtingumas, rezonuojantis mąstymas, socialinė ir asmeninė aplinka, vaikystės patirtys, nuolatinis mindžikavimas vietoje, nesugebėjimas baigti nei vieno kūrinio ir, be abejo, nemiga. Kiekvienas tai patyręs žino, jog nemiga nėra tiesiog buvimas atsibudus. Tai savotiška tarpinė būsena tarp sapno ir realybės. Sapnas atmerktomis akimis.

Šis spektaklis ir yra apie nemigą plačiąja prasme bei F. Kafkos sekinančią vidinę kovą bei šios būsenos prisijaukinimą. Statydami svarstėme ar F. Kafkai nemiga yra trukdanti liga, ar būtina jo literatūrinio genialumo sąlyga?

Maišydami skirtingų Kafkos kūrinių įvaizdžius bei naudodami jo dienoraščio fragmentus bandėme pastatyti spektakli ne apie Kafkos literatūrą, o apie jo paties būvį tokią literatūrą kuriant bei gyvenant užburtame rate, kuriame dažnai randame ir save pačius – tarp kūrybos ir nemylimo ofisinio darbo, išgyvenimo ir saviraiškos, abejonių ir ambicijų, didybės ir paniekos sau.

Kompozitorius Andrius Šiurys už spektaklio muziką buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. Koks muzikos ir vizualumo santykis spektaklyje?

Taip pat Andrius įvertintas Kauno teatro apdovanojimų ,,Fortūna“ diplomu už geriausią spektaklio muziką.

Visuose mano spektakliuose muzika vaidina ne šiaip reikšmingą, o tikriausiai patį reikšmingiausią vaidmenį. Taip atsitiko netyčia ir nesąmoningai. Idėja kurti spektaklį pagal F. Kafkos motyvais kilo būtent Andriui.

Spektaklio kompozitorių aš suvokiu kaip bendrakūrėją ir jo asmeninės kūrybinės ambicijos man yra svarbios, kaip medžiaga spektakliui. Gal taip galvoti man leidžia neverbalinio ir neliteratūrinio teatro prigimtis, kai nėra būtina nuolat sekti siužetą, suteikti jam emocinį krūvį, valdyti laiką, dinamiką, personažus, o gali sau leisti laisvesnį bendradarbiavimą.

Iš tiesų jūsų klausimas paliečia vieną mistinę temą – pradėjus gyvos muzikos ir vaizdų šokį nebeįmanoma atskirti kas jį veda. Man garsas ir vaizdas yra tas pats, kas fizikam erdvė ir laikas. Ilgą laiką jie buvo laikomi atskirais dalykais, kol bandant paaiškinti pastovų šviesos greitį jie buvo sujungti į bendrą ,,erdvėlaikio“ sąvoka.

Man nuoširdžiai atrodo, kad 50 procentų ,,vizualumo“ efekto žiūrovui sukuria būtent muzika. Kai garsas tampa vaizdu, keičia realybę, iliustruoja ir koketuoja su veiksmu, kuria taisykles ir jas neigia, tampa apčiuopiamu, suteikia erdvei ir net daiktams temas ir leitmotyvus, keičia savo vaidmenį iš diegetinio į nediegetinį, iš matomo garso objekto į akusmatinį. Tai gali sudaryti nemažai rebusų bei prasmių, nes šiuolaikinio žiūrovo ausis itin jautri ir pastabi muzikai.

Be to, aš labai nemėgstu McDonaldo spektaklių. Tai tokie visiems skanūs, patikrintu būdu sutepti niekuo neišsiskiriantys spektakliai. Man geriau jau blogai blogas su atpažįstama žyme, nei neblogas, bet neturintis savo vidinės realybės.

Savitą spektaklio skonį sudaro būtent atmosfera. Atmosferą teatre, mano nuomone, kuria spalva, garsas ir laikas. Per laiką tam tikra spalva pajudinta garso brėžia liniją, tos linijos vėliau jungiasi į piešinius ir prasmes, bet tie piešiniai ir vizualinė prasmė niekada nėra vien spektaklio vaizdinės dalies (projekcijų, scenografijos ar kostiumų) pasekmė.

Taip pat muzika gali įsiminti ir leisti žiūrovams įsijungus ją namie grįžti į spektaklio atmosferą, prisiminti jo nuotaiką. Andrius Šiurys yra būtent iš tų kompozitorių, kuriam ir pačiam įdomiausia kurti ne garsą, o garsovaizdį. Jis yra tikras šiuolaikinis menininkas, intelektualas ir estetas išlipantis iš bet kokių mums žinomų įprastų muzikos kompozicijos rėmų, todėl kuriant su juo tampa nebesvarbu, kas režisierius, o kas kompozitorius.

„Kosmos Theatre“ buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ už internetinę (anti)utopiją „#PROTESTAS“ kaip sėkmingiausią pandemijai atsparaus teatro pavyzdį. Ar galite daugiau papasakoti apie šį eksperimentą, kokios buvo kolegų ir žiūrovų reakcijos?

Tai buvo reakcija. Prasidėjo pirmasis karantinas ir jau pirmomis dienomis mes leidomės į šią kelionę norėdami spėti pasiekti tikslinę auditoriją – niekur neinančius ir namuose sėdinčius žmones. Laisviems eiti kur nori ir kada nori žmonėm šis spektaklis nereikalingas.

Norėjome pasidalinti tam tikra baime, kad šis karantinas nepavirstų nutolėjimo, individualizmo, nepasitikėjimo, sociopatijos ir apatijos mokykla. Pjesė buvo parašyta greitai, spektaklis buvo surepetuotas greit, dienomis buvo repetuojama, o naktimis sprendžiamos techninės problemos.

Tuo metu mano kambariokas buvo transliacijos režisierius bei videoprojekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius, todėl visas mūsų laikas namie sukosi tik apie ,,#PROTESTĄ“. Turbūt, kaip ir visų dalyvavusių projekte. Tai buvo turbūt vienas įtempčiausių ir emociškai sunkiausių laikotarpių mano gyvenime. Su aktoriais ir kūrybine komanda gyvai susitikome tik gerokai po premjeros. Su kai kuriais nebuvau matęsis gyvenime. Tai neįtikėtina patirtis.

Gyventi karantine ir kurti spektaklį tomis pačiomis temomis – tai lyg gyventi spektaklyje, pradėti maišyti išmonę su realybe, kuri, pripažinkim, tuo metu buvo neįtikėtinesnė už bet kokią fikciją. „#PROTESTO“ tikslas buvo pataikyti į žiūrovo nuotaiką, ne kritikų skonį. Būti aiškiam, reikalingam, plačiai pasiekiamam, ne per daug sudėtingam.

Jis buvo rodomas nemokamai internete ir sukurtas be finansavimo. Aktoriai ir kūrybinė komanda sutiko dirbti nemokamai. Žinojome kam ir kodėl kuriame šį spektaklį, todėl labai nustebino teigiamos recenzijos ir ,,Auksinio scenos kryžiaus“ įvertinimas. Suprantu, jog recenzijų gausa, iš dalies, buvo susijusi su tuo, kad daugiau nebuvo apie ką rašyti, o ir įvertintas šis spektaklis buvo ne iš kritikų aukštojo meno paieškų perspektyvos, o dėl mūsų greitos reakcijos, kantrybės, aktyvumo, tam tikro socialinio vaidmens meno kontekste pandemijos metu.

Spektaklį pažiūrėjo dešimtys tūkstančių žmonių, jis buvo transliuotas didžiausiuose naujienų portaluose. Prasidėjus įvykiams Baltarusijoje ir Rusijoje buvo surengtos dvi instaliacijos (,,ConTempo“ festivalyje Kaune ir prie Rusijos ambasados Vilniuje) skirtos palaikyti už savo laisvę kovojančius tų šalių piliečius.

Aktoriai per vienerius metus šį spektaklį suvaidino net dvidešimt kartų. Jie patys aplink save sudėliodavo scenografiją, pasijungdavo apšvietimą, garsą, kamerą, patys nusigrimuodavo, persirengdavo, kaskart prieš spektaklį parepetuodavo.

Tai buvo sunkus, bet prasmingas laikas. Prisiminus jį norisi padėkoti visiems kartu buvusiems šiame projekte. Šis spektaklis skirtas sunkiems laikams, kai teatras vyksta gatvėse, namuose, galvoje, o ne scenoje. Kai vėl ateis toks metas – mes jį transformuosime pagal tai, ką norime pasakyti ir pasiūlysime žiūrovams.

Kol kas jo nereikia, žiūrovai turi nuo jo pailsėti. Jis turi sulaukti savo temų, galbūt netgi keisti formą.

Eksperimentavimas medijomis, naujais technologiniais išradimais yra „Kosmos Theatre“ išskirtinis bruožas. Įdomi Jūsų, kaip režisieriaus nuomonė į nesibaigiantį ginčą – ar teatrui reikia absorbuoti medijas, taikyti naujus, sudėtingus vizualinius sprendimus? Ir koks literatūrinio teksto likimas scenoje?

Aš asmeniškai Jūsų įvardinto ginčo nejaučiu. Jaučiu atsilikimą, užsidarymą, susikoncentravimą į stipriąsias vietas ignoruojant silpnąsias, bet ne ginčą. Teatro istorija rodo, jog teatras visada naudojo naujausius inžinerinius sprendimus, tuometines technologijas, pats nemažai prisidėdavo prie naujų sprendimų. Tiesiog teatrui reikia laiko.

Per paskutinius dvidešimt metų technologijos taip patobulėjo, kad negalima imti jų naudoti aklai pametant teatro esmę. Todėl po truputį, atsargiai, pasislėpdami, šiek tiek bijodami ir ne visada jas suvaldydami teatro kūrėjai ima infiltruoti technologijas į teatrą, ieškoti prasmingos ir meniškai nuoseklios kalbos su ir per technologijas, nepasiduodant joms, nesusižavint aklai, neišfragmentuojant kūrinio, suvaldant galimybes ir jas pateisinant.

Man atrodo, kad toks naujų technologijų infiltravimas į teatrinę kalbą stipriai veikia teatro estetiką, todėl vyresniems kūrėjams, kurie dominuoja Lietuvos teatre ir jau yra radę savo stilių ir kalbą, tai tiesiog neįdomu. Tuo tarpu jauniems kūrėjams, kurie savo meninę kalbą dar tik formuoja, tai yra įdomu, bet jie neturi pakankamų biudžetų, kad galėtų išsibandyti vieną ar kitą idėją.

,,Kosmos Theatre“ ir įsikūrė tam, kad tas idėjas būtų galima išsibandyti, eksperimentuoti. Galbūt su nedaug pinigų, galbūt ne itin dideliais formatais, bet nuosekliai, savireflektyviai, prasmingai.

Dėl literatūrinio teatro likimo – mes meno istorijoje turėjome krūvas įvairiausių epochų, naujų bangų, netgi mainstrymu tapusių estetinių ideologijų, bet niekas niekada nesugebėjo užgožti literatūrinio teatro. Jis dominavo nuo Antikos laikų ir nemanau, kad kažkas kada nors jį užgoš.

Kita vertus – niekas netrukdo ieškoti kitų būdų kalbėti, alternatyvų, savito santykio su žiūrovu. Niekas literatūrai negresia, bet patys savęs turime paklausti: kokį santykį ir kokia kalba mes norime užmegzti su savo žiūrovu?

Aš pats kartais visiškai nesuprantu žmogaus kalbos, bet jaučiuosi su juo neįtikėtinai artimas klausydamas to paties muzikinio kūrinio ar žiūrėdamas į tą patį paveikslą. To jausmo vedinas ir darau tokį teatrą, kokį darau.

Kiti ,,Kosmos Theatre“ kūrėjai turbūt turi savo motyvaciją, savo istoriją, patirtis ir savo pasaulėžiūrą, bet mūsų visų išvados panašios, todėl ir teatrą matome panašiai.

Gal turite patarimų žiūrovui, kuris ruošiasi eiti į teatrą: ką jam pirmiausia reikėtų sužinoti apie teatrą, apie spektaklį, į ką atkreipti dėmesį, kad lūkesčiai neprasilenktų su realybe?

Aš manau, kad daugiausiai lūkesčių sukelia kūrėjų patarimai, kaip žiūrovas turėtų ar neturėtų ateiti į teatrą, kaip jam rengtis ir ką skaityti, kiek domėtis ir nesidomėti. Tai tikra painiava. Reikia suprasti vieną – nėra vieno būdo, kaip suprasti spektaklį. Jei yra vienas būdas, tai yra blogas spektaklis.

Teksto suvokimo užduotys mokykloje pagimdė nepasitikinčią savimi žiūrovų kartą, kuri vengia teatro, nes laiko jį elitiniu menu ir bijo jo nesuprasti teisingai. Suprasti taip, kaip nori kūrėjas (lyg tas kūrėjas pats žinotų, kaip nori būti suprastas). Bet kas, ką žiūrovas supranta ar nesupranta – yra to spektaklio reikalas, o ne žiūrovo problema.

Mano tikslas, kad žiūrovas būtų laisvas interpretuoti, rasti sąsajas, kad jam būtų įdomu žiūrėti, mąstyti ir keliauti kartu su spektakliu. Nėra nei vienos neteisingos interpretacijos. Viskas ko prašyčiau iš žiūrovo, ateinančio į mūsų spektaklį, tai pasitikėjimo savimi suprasti spektaklį savaip, nesuprasti išvis, nuteisti ar pasidžiaugti juo. Manau mene visi esame laisvi ir teisūs, visos nuomonės ras savo vietą ir jokių ypatingų pasiruošimų ar taisyklių čia nereikia.

Ir paskutinis klausimas, kas Jūsų supratimu yra sėkmingas spektaklis?

Žiūrovai į salę, kur bus rodomas spektaklis, ateina ne iš tabula rasa rojaus, o iš savo realių gyvenimų, pro fizinę fojė, rūbinėje pasilikę paltus, kad salėje nesukaistų. Aš dažnai galvoju apie žiūrovų fiziką, salės karštį, nuovargį, tos dienos orus, kaip kas išsimiegojo ir kaip aš laiku ar nelaiku pateikiau jam šį spektaklį.

Dalis žiūrovų atskubėjo tiesiai iš darbo nespėję persirengti, dalis iš namų, kur tvarkėsi ar kalbėjosi su artimaisiais, kai kas susierzinęs dar neįėjęs į salę, o kažkas geros nuotaikos, bet salės šviesoms gęstant dar greit peržiūri telefono žinutes ir akyse staiga pasikeičia. Visame šitame skirtingų žmonių ir istorijų susitikime prasideda spektaklis.

Spektaklis turi žiūrovą susirinkti iš jo paties minčių labirintų. Salės emocijos, su kuriomis žiūrovai pradeda spektaklį, nebūtinai sutampa su spektaklio pirmų scenų nuotaika, ne visada tas susitikimas įvyksta iš karto. Būtent dėl kaskart skirtingų salės emocijų ir spektaklis turi vykti skirtingai.

Ir gal tai skambės nemoksliškai, netgi šiek tiek eretiškai, bet aktoriai kartais tai pajaučia ir susinchronizuoja su bendra salės emocija. Kitais kartais žiūrovai susiima ir valios pastangų dėka palikę viską už nugaros ima nuoširdžiai sekti spektaklį, pasiduoda jam. Šie dviejų žmonių grupių santykiai, jų pastangos ir bendro dažnio radimas, mano manymu, yra sėkmingas spektaklis.

 

◾ ◾ ◾

Festivalį finansuoja – Šiaulių miesto savivaldybė

Organizatorė – Šiaulių dailės galerija

Pagrindinis informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Partneriai ir rėmėjai: naujienų portalas „Etaplius“, AB „Šiaulių bankas”, UAB „Laurema”, UAB „Gorila reklama”, MO muziejus, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

Festivalio dizaino autorius – Marius Žalneravičius