Kengūrinės žiurkės, pavadinimą gavusios dėl gebėjimo šokinėti kaip kengūros, buvo pagrindinės rūšys sausuose plotuose Šiaurės Amerikoje, buvo maistas plėšrūnams, tokiems kaip kojotai ir lapės. San Kventino kengūrinė žiurkė yra apie 12 centimetrų ilgio, su ilga, kuoduota uodega ir didžiulėmis užpakalinėmis kojomis, leidžiančiomis jai nušokti apie 2 metrus ir lėkti maždaug 10 km/val. greičiu.

Tūkstančiai jų gyveno siaurame kranto slėnyje palei Ramųjį vandenyną, bet jų skaičius neteko reikšmės tuomet, kai vystėsi agrokultūra ir neliko vietos gyventi ir kuo misti – 1970 m. Ir štai prieš 9 mėnesius biologai, atlikdami įprastinį žinduolių stebėjimą regione, savo spąstuose išvydo kengūrines žiurkes, kurios, kaip manyta, jau buvo išnykusios. Kadangi niekas iki šiol jų nebuvo matęs, turėjo palyginti su muziejų pavyzdžiais, nuotraukomis.

Tyrinėtojai aiškina, kad kengūrinių žiurkių sugrįžimas susijęs su dramatišku ūkininkavimo nuosmukiu per pastarąjį dešimtmetį, nulemtu vandens stokos dėl nuolatinių sausrų. Nors jie įsitikinę, kad ūkininkai savo veiklą vėl vykdys intensyviau, tikisi, kad kengūrinės žiurkės išsilaikys.

Parengta pagal Sciencemag.org