Angle down Atgal

Po pusšimčio metų, skirtų Pasvalio krašto žmonėms, – naujas gyvenimo etapas

Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro Greitosios medicinos pagalbos slaugytoją Dalią Klovaitę pažįsta dažnas mūsų krašto žmogus. Ir ne vienas tų, kuriems yra tekę kviestis greitukę, turbūt pagalvodavo: „Gerai būtų, jei atvažiuotų Dalytė…“

Pasvaliečių sveikata Dalia Klovaitė nuoširdžiai rūpinosi beveik pusę šimto metų – nuo pat 1973-iųjų, kai baigė Panevėžio medicinos mokyklą. Iš pradžių teko padirbėti sesele tuometėje Pasvalio aštuonmetėje mokykloje (dabar – Svalios progimnazija), Pasvalio ligoninėje, bet didžiąją dalį viso šio laiko ji triūsė Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje. O praeitą savaitę Dalia atvertė naują savo gyvenimo puslapį – užvėrė ilgametės savo darbovietės duris ir išėjo per šitiek metų tikrai pelnyto poilsio. 

Dar Panevėžio medicinos mokykloje iš mokslo draugių susiformavo neišskiriama, iki šiol gražiai draugaujanti ketveriukė: Dalia Klovaitė, Kiemėnų medicinos punkte bendruomenės slaugytoja šiandien dirbanti Janina Rindzevičienė, Žilpamūšio medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Aldona Jankauskienė ir Pajiešmenių medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Elvyra Pleirienė. 

Tad kas geriau galėtų apibūdinti Dalią, negu minėtosios jos bendramokslės ir bendradarbės, o svarbiausia – ištikimos draugės.

Janina Rindzevičienė: 

„Dalytė – be galo geras, nuoširdus, jautrus, kitiems visada pasiruošęs padėti žmogus. Kai baigėm medicinos mokyklą, ji labai troško dirbti kaime. Biržų krašto sodžiuje gimusiai ir užaugusiai merginai kaimo žmonės – itin artimi. Nors paskyrimą Dalia gavo į Pasvalio ligoninę, jos darbas lėmė, kad dažniausiai pagalbą tenka teikti būtent kaimo žmonėms. Dirbant greitojoje, dažnai pasitaiko ekstremalių situacijų, kai sprendimą tenka priimti per akimirką, tad Dalia įgijo neįkainojamos patirties ir profesinių žinių, kuriomis mielai dalijosi su mumis – kaimo felčerėmis. 

Susitinkam ne tik darbo reikalais. Mūsų ketveriukė dažnai vienos pas kitas lekiam gimtadienių ar vardadienių švęsti, bulvių kasti ar malkų skaldyti arba šiaip iš širdies pasikalbėti. O mūsų Dalytė visur yra kompanijos siela. Jei kam blogai, visada pirmoji atskubės, padės, išklausys, supras, atjaus. Todėl ir darbe ji neretai patiria didžiulę įtampą, nes visų savo pacientų skausmą ar nelaimes išgyvena kartu su jais. Dalia šitiek metų dalino save kitiems, tad šiandien jai norim palinkėti jaukaus, saulėto ir paties gražiausio laiko sau pačiai.“ 

Aldona Jankauskienė: 

„Nuo mūsų pažinties ištakų praėjo daugiau kaip penkiasdešimt metų, bet vieno tos pradžios epizodo niekada nepamiršiu. Buvom ką tik įstojusios į medicinos mokyklą ir, nors mes su Dalia abi kilusios iš Biržų krašto (aš – iš Suosto, Dalia – nuo Papilio), viena kitą tada pažinojom tik iš matymo. Kartą abi važiavom autobusu iš Biržų į Panevėžį ir aš Dalytės paklausiau, kiek valandų, nes savo laikrodžio tuomet dar neturėjau. Ji pasakė, bet čia pat nusiėmė nuo rankos laikrodį ir padavė man, tardama: „Kai susitiksim paskaitose, atiduosi, o dabar nešiok, kad jaustumeisi smagiau, kad niekur nepavėluotum. Laikrodį turi ir mano draugė, tai mes abi su vienu išsiversim.“ Mane apstulbino toks mažai pažįstamo žmogaus pasitikėjimas, o Dalytės nuoširdumas tiesiog sužavėjo. Jos dosnumą yra patyrę daugelis žmonių. Kartais mums atrodydavo, kad net per dažnai naudojamės jos gera širdimi, bet Dalia atsakydavo: „Tam ir yra draugai, kad vieni kietiems pagelbėtų!“ 

Dalytė – nepaprastai darbštus žmogus. Darbe ji – tikra profesionalė, kurios patarimai mums yra didelė vertybė. Laisvu laiku Dalia skuba į tėvelių sodybą Biržų rajone, kurią rūpestingai prižiūri ir pavertė atgaivos oaze ne tik sau, bet ir savo draugams. Ji – aistringa bitininkė, tad mes jau ragavome Dalios bitučių sunešto šiųmečio medaus.“ 

Elvyra Pleirienė:

„Kai baigėm medicinos mokyklą, mane ir Aldoną paskyrė dirbti į Skuodo rajoną, o Dalytę – į Pasvalio ligoninę. Labai išgyvenom, jog tenka išsiskirti ir pusantrų metų dažną savaitgalį važiuodavom vienos pas kitas į svečius. Bet Dalytė tol varstė Pasvalio ligoninės vadovų duris, kol šie surado mums darbą Pasvalio krašte ir netrukus jau visos dirbom netoli viena nuo kitos. 

Dalytė yra labai svetinga, vaišinga, viskuo besidalijanti. Daug smagių vakarų praleidom jos gimtojoje sodyboje, o kiek tuose kraštuose grybauta, uogauta… Būtent gamtos artumas Dalytei padeda susikaupti darbe, kur reikia daug žinių ir sumanumo, greitos reakcijos, kai tenka gelbėti žmogaus sveikatą, o kartais – ir gyvybę. 

Apie Dalią galima kalbėti ilgai, bet jausmą, kurį patyrėm tiek daug metų su ja bendraudamos, galima nusakyti ir trimis žodžiais: „Nuostabiai geras Žmogus.“ 

Daug šiltų žodžių Daliai Klovaitei skiria ir Pasvalio PASPC vyriausioji slaugos administratorė Irena Trinskienė: „Dalia ne tik daugelį metų nuoširdžiai ir sėkmingai dirbo Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, bet ir aktyviai siekė profesinių aukštumų. Saugodama Pasvalio krašto žmonių sveikatą, jiems skyrė visą savo širdies šilumą, patirtį, žinias. Kadangi ji dirbo ir vyresniąja slaugytoja, greitosios pagalbos įranga visada būdavo rūpestingai prižiūrima bei kruopščiai paruošiama darbui, o kolegos visada galėjo pasikliauti Dalios profesionalumu. 

Dalią turbūt geriausiai apibūdintų slaugos pradininkės Florence Nighingel žodžiai: „Didžiausi didvyriai yra tie, kurie vykdo savo pareigas.“ 

Pradedant naują gyvenimo etapą, norim mūsų Dalytei palinkėti, kad ir toliau daug džiaugsmo kasdien atrastų bitučių dūzgime, saulės spindulėlyje, rasos lašelyje bei kuo geriausios kloties ir stiprios sveikatos.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite