Angle down Atgal

„Po kiekvienos krizės mūsų meilė tampa tik stipresnė“

Laikraščio personažas – darbinė frazė, kuria prasideda kiekviena diena redakcijoje. Kur surasti? Kaip prikalbinti? Kada nuvažiuoti? Tai mano mėgstamiausias žodžių junginys, nes niekuomet nežinai, kur jis nuves. 

Ir kai sukome į Čižiškių kaimą ieškoti personažo artėjančiai Motinos dienai, aš net nenujaučiau, kad rasime laimę. Paprastą dviejų žmonių laimę.

Laukas, kelias, pieva, kryžius 

Iš „Via Baltica“ magistralės pasukame į kairę. Nauju, regis, tik vakar išlietu asfaltu įvažiuojame į Čižiškių kaimą. Kertame Svalios upelį, Svalios gatve riedame iki sankryžos, kuri atsiremia į prieš lygiai šimtą metų pastatyta namą. Jo prieangyje mus pasitinka šeimininkai – Gintarė ir Andrius Maračinskai. 

Sodyba didelė, todėl pirmiausia leidžiamės į ekskursiją. 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Ties įvažiavimu į namus – didžiulis medinis kryžius. Ant jo data – 1943 m. liepos 17 d. 

– Šią sodybą mums dovanojo vyro tėveliai su sąlygą, kad saugosim ir prižiūrėsim šį kryžių. Jis vienintelis kaime, – ištaria Gintarė. 

Mes einame per pievą. Andrius vis pasakoja apie tai, kas čia buvo, apie darbus ir žmones, apie tikėjimą žeme, kurioje gyveni, ir apie dangaus gilumą, į kurį vis nukreipia pamaldų, vilties ištroškusį žvilgsnį. 

Virš mūsų galvų pavasarinis vėjas gena debesis ir jų nuolat besikeičiančiose formose matau didžiulį gaisrą, kažkada sudeginusį šiaudinstogį Čižiškių kaimą, regiu Andriaus prosenelį Vadapalą, čia 1921 metais pasistačiusį gryčią, o va ana ten, kur vieškelis suka į rytus, pasodinusį ąžuolą…

– Laukas, kelias, pieva, kryžius… – nejučia ištariu Jono Aisčio eilutes.

Sodybos šeimininkas meta į mane klausiantį žvilgsnį ir tęsią pasakojimą: 

– O kitas prosenelio sodybos kraštas kažkada rėmėsi į upę… 

Upė! Mane nupurto elektra. Garsiai neištariu nė žodžio (bijau šokiruoti Andrių), o mintyse ir vėl kartoju savastimi tapusius Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžius „Laukas, pieva, kelias, upė…“ 

Už kelių šimtų metrų – kriokianti, į nebūtį skubanti „Via Baltica“, o čia… Čia tai, apie ką tiek kartų skaityta, dainuota, dūsauta. Tai, kas, regis, likę tik pageltusiose tarpukario nuotraukose su kaligrafiškais užrašais kitoje pusėje. Ir tai nėra ta sintetinė lietuvybė, kuria persmelktos kone visos kaimo turizmo sodybos. Čia viskas marma, šnibžda, pulsuoja iš kartos į kartą perduodama išmintimi, meile, tikėjimu. 

Nuo šimtamečio tvartelio su avimis (draugai padovanojo vieną įkurtuvių proga, bet pjauti buvo gaila, tai užveisė nedidelį ūkį) iki nė kiek ne jaunesnės klėties, kurioje Andrius laiko bitininkystės reikmenis, o Gintarė – įvairiausias švenčių dekoravimo puošmenas. O vyresnioji dukra Gabrielė jau spėjo paprašyti čia įrengti jai kambarį, kuriame galėtu gyventi vasarą… 

„Palaukit! Bet ar ne per gražu viskas, kad būtų tiesa?“ Gal visa tai tik poza, gražus spektaklis atvažiavusiems žurnalistams? – mintyse bandau klausti savęs ir čia pat susigėstu, kai mūsų akyse Andrius atidaro avilį ir… ima glostyti bites. 

– Aš su jomis nuo penkerių metų. Padėdavau babutei Aldonai jas prižiūrėti. Po jos mirties bites kurį laiką augino tėvelis, vėliau perėmiau aš. Viskas pas mane senobiška – ir aviliai, ir priežiūra. Auginu penkias šeimas. Medaus užtenka ir sau, ir dovanoms. Neparduodu nė litro. 

Su bitėmis Andrius nuo penkerių metų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Su bitėmis Andrius nuo penkerių metų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Vyras pasilenkęs kažką pasakoja dukrai apie bites. Nuošaliau stovinti Gintarė nenuleidžia nuo jų žvilgsnio ir šypsosi.

 – Žinote, Andrius kitoks nei kiti vyrai… Kaži ar žemėje rastume kitą tokį… – tyliai tarsteli ir meta meilės kupiną žvilgsnį. 

Pajutęs jį Andrius pakelia galvą nuo avilio ir atsako lygiai tokia pat šypsena. Šį šeštadienį sukaks lygiai dvylika metų, kaip jie kartu, tačiau žvelgiant į jų akis, atrodo, jog pora tik vakar vienas kitą įsimylėjo. 

O, regis, dar tik vakar Pasvalio vienkiemiuose gyvenantis Andrius Maračinskas ir Ežero gatvės princesė Gintarė Žviedrytė buvo vaikai, kuriuos skyrė, kaip tuo metu atrodė, ketverių metų praraja, o vienijo tai, kad abiejų močiutės gyveno šalia. 

– Paskutinį kartą prieš susipažįstant mačiau ją gal būdamas šešiolikos. Žinojau, kad yra tokia Felikso Griauzdės anūkė, bet jai tuomet buvo dvylika ir mūsų visiškai niekas nesiejo, – prisimena Andrius. 

– Susitikome gerokai vėliau. Po pirmo kurso grįžau vasarą padėti mamai dirbti „Samanos“ parduotuvėje. Andrius atvažiavo supakuoti dovanos, o išėjo taip, kad aš jį „supakavau“, – kvatojasi Gintarė. 

– Pažinau ją iš karto ir buvau labai nustebęs, kaip ji užaugo. Grįžęs namo ėmiau ieškoti jos internete. Vėliau pamačiau gatvėje einančią su kažkokiu vaikinu. Pagalvojau, kad jau turi draugą ir jau buvau beveik nuleidęs rankas. Po pusmečio per Velykas pamačiau ją bažnyčioje. Grįžęs vėl nėriau į internetą. Radau. Ir aš, ir ji kaip tik rašėme baigiamuosius studijų darbus. Ji paprašė paskolinti knygos. Nuvežiau ją Gintarei. Tai buvo pirmasis mūsų susitikimas. Šį šeštadienį bus lygiai dvylika metų. 

Šalia sėdinti Gintarė šyptels, kad tos knygos taip niekuomet ir neatsivertė, tačiau nuo to karto vienas kito nebepaleido jau niekada. 

Ir tuomet įvyko stebuklas. Toks, koks nutinka visiems įsimylėjusiems žmonėms. Su bemiegėmis naktimis skaičiuojant žvaigždes, pašėlusiu bėgimu bandant sustabdyti dieną, stovėjimu lietuje suglaudus nosis ir penkiolika tūkstančių kartų užduotu vienu ir tuo pačiu klausimu – kodėl mes taip ilgai ieškojome vienas kito? 

Ir kaip toje priesaikoje – varge ir džiaugsme, laimėje ir nelaimėje, bet kuriame pasaulio krašte. O tuo pasaulio kraštu taps Didžioji Britanija, į kurią diplomuota interjero dizainerė ir ką tik studijas baigęs dailės ir technologijų pedagogas ners stačia galva. 

Gabrielė nepraleidžia progos paglostyti aptvare besiganančų avyčių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Gabrielė nepraleidžia progos paglostyti aptvare besiganančų avyčių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Andriui Šekspyro ir Bitlų žemė jau bus pažįstamą – prieš tai, derindamas darbą su studijomis, jis čia bus praleidęs bemaž šešerius metus. Žirnių ir braškių skynimas, kopūstų derliaus nuėmimas, kiaušinių pakavimas, darbas skerdykloje ir žuvies fabrike, statybininko, santechniko bei sunkiosios technikos vairuotojo darbo patirtis – visa tai anapus Lamanšo Andriaus įgytos (kaip dabar madinga sakyti) kompetencijos. 

Gintarės sąrašas kuklesnis – drabužių fabrikas ir kavinė. 

Keista, bet emigracijos „pieno upės ir sūrio krantai“ nesuviliojo. 

– Supratome, jog nenorime ten auginti vaikų. Apskritai – neįsivaizdavome savo gyvenimo toje šalyje. Tai puiki valstybė, kurioje deklaruojama tolerancija visiems atvykėliams, tačiau, kad ir kaip stengtumeisi, vietinių žvilgsniai, bendravimo maniera tau kone kiekviename žingsnyje duoda suprasti – tu čia svetimas, – prisipažįsta Gintarė. 

– Kažkurią akimirką pradėjome galvoti – o kas toliau? Ar kraustomės į mažesnį miestą Anglijoje, ar važiuojame gyventi į kokią kitą šalį, kurioje socialinė aplinka palankesnė. Išsirinkome Norvegiją. Netgi buvome nuskridę apsižiūrėti. Tačiau prieš persikeldami į fjordų šalį, nusprendėme pabandyti pasilikti Lietuvoje ir įsitikinti, nejau čia iš tiesų neįmanoma gyventi. 

Grįžusi pora apsigyveno pas Andriaus tėvus. Andrius kurį laiką dirbo statybose, vėliau buvo pakviestas į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, kurioje dirba iki šiol neformalaus ugdymo skyriaus vedėju. 

– Aš kurį laiką dirbau raštinės prekių parduotuvėje. Vėliau susilaukiau dukrų. Vienu metu mūsų draugai įrenginėjo Pasvalyje „Kultos“ kavinę ir pakvietė mane prisidėti prie aplinkos dekoravimo. Tai, ką padariau, jiems patiko ir buvau paskatinta užsiimti tuo nuolat. Taip ir prasidėjo – vestuvės, krikštynos, jubiliejai… Kadangi „Kulta“ užsiiminėjo išvažiuojamaisiais baliais, užsakymų netrūko. Vėliau kavinė nutraukė savo veiklą ir aš buvau nusiteikusi, jog tai bus ir mano, kaip interjero dizainerės, karjeros pabaiga. Tačiau tas dvejų metų įdirbis nenuėjo veltui – sulaukiau ne vieno skambučio iš žmonių, kurie matė mano dekoracijas šventėse, tad ir pakvietė dirbti jiems. Tad nors ir per daug nesireklamavau, užsakymų tikrai netrūko. Ir šiai vasarai jau turiu darbo ne tik Pasvalyje, bet ir Panevėžyje, Vilniuje. Mano tėtis, kai dar gyveno Lietuvoje, po koncertų vakarais eidavo dažyti sienų, lubų ir dirbti panašių apdailos darbų. Dabar Amerikoje dirba šį darbą – įrenginėja namus! Viską išgriauna ir visus kambarius įrengia iš naujo. Matyt, tas genas man taip pat buvo perduotas, todėl pasirinkau interjero dizaino studijas ir save realizuoju panašioje veikloje. 

Gintarės darbus galite išvysti feisbuke.

O kol jūs grožitės, aš Andrių palydėsiu į automobilį. Jam reikia iš darželio parvežti Austėją. Ir fotosesija bus nevisavertė, jei nuotraukoje nebus nors vieno šeimos nario. 

Kol vyro nėra, aš su Gintare kalbuosi apie mamą. 

Apie mamą. Mamas 

Su Maračinskų rinktų žolelių arbatos puodeliu ir ką tik Gintarės iškeptu obuolių pyragu įsitaisome ant sofos. Mūsų laukia koncertas. Prie pianino atsisėda Gabrielė. Kelios akimirkos ir šimtamečio namo sienomis ima banguoti Bethoveno „Eliza“. Vaikiškai, kiek negrabiai, bet šildančiai nuoširdžiai. 

– Ievos laukėme su dideliu nerimu. Juk tai – trečias vaikas. Iki jos gimimo mūsų namai buvo kupini kažkokio chaoso. Austėja su Gabriele nuolat pešdavosi, o ir mes su Andriumi kartais smarkiai susiginčydavome… Kas bus? Ar nesulauksime dar daugiau įtampos? 

Gabrielės benefisas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Gabrielės benefisas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Tačiau trečio vaiko atsiradimas viską iš esmės pakeitė. Vyresniųjų sesių dėmesys nukrypo į mažąją, netikėta ramybė ir palaima apgaubė mus visus… Ir Andrius mane dar labiau pradėjo mylėti… 

Koncertas baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjęs. Gabrielė prisėda šalia ir ima pasakoti apie tai, kaip mažajai Ievutei Velykų bobutė atnešė daktaro rinkinį. Visiškai tikrą, tik adatų nėra. Ir kai užaugs – bus gydytoja. O jos su Austėja būsią virėjos ir atidarysiančios savo restoraną. O sekmadienį bus Mamyčių diena ir sveikins pačią geriausią pasaulyje mamytę… 

Gabrielė ir Austėja kartu su mūsų fotografe užsidaro savo kambaryje. Gurkšteliu čiobreliais kvepiančios arbatos ir paprašau: 

– Papasakokite apie savo mamą. 

Kažkur už lango pasigirsta gervės trimitavimas. Gintarės veidu tarsi sielos veidrodžiu nuvilnija šiluma atmiežtos meilės bangos. 

– Aš turiu nuostabiausią pasaulyje mamą… Mano tėtis – Eimutis Žviedrys, kartu su Jure ir kitais pasvaliečiais muzikantais įkūrė legendinį „Plentą“. Festivalis „Bobų vasara“ ir visa, kas apie jį sukosi, – tai jis. Vėliau su draugais jis tapo vienu pirmųjų Pasvalio verslininku ir įkūrė parduotuvę „Samana“, kurioje dirbo mano mama Vilma. Kai man buvo aštuoneri, tėvai išsiskyrė. Kai buvau dvylikos – tėvelis išvažiavo į Ameriką. Nors mus sieja artimas ryšys, visą paauglystę praleidau be tėčio. Mama kito vyro taip ir nesusirado. Visą savo dėmesį ji skyrė man. Vaikystėje ji man nuolat kartodavo žodžius, kurie įstrigo visam gyvenimui – „Tu esi man pats brangiausias žmogus pasaulyje“… 

Vilma ir Eimutis Žviedriai su mažąja Gintare.
Vilma ir Eimutis Žviedriai su mažąja Gintare.

Moters balsas nutrūksta. Veidu ima riedėti ašaros. Ne skausmo – ilgesio, pagarbos ašaros, kuriose telpa viskas. Pankiška šukuosena, grandinės ant kaklo, liepsnojančiu raudoniu nudažyti plaukai ir aplinkinius šokiruojantis užrašas 666. Tūkstančius kartų mamos kartotas „aš tavimi pasitikiu“ ir… kartu su mama pasidarytos tatuiruotės… Draugių pavydas dėl to, kad jai viską leidžia ir mokėjimas išklausyti bei suprasti taip, kaip tik moka artimiausia drauge tapusi mama. Dar kelionė į Ameriką, pas tėtį, kuris šventė 50 metų jubiliejų ir nieko nežinojo, kad atvažiuoja jo mažoji princesė iš Ežero gatvės… Kadangi ten Amerika ir ten žmonės „daro“ pinigus, visą mėnesį, kol ten viešėjo, Gintarė kiekvieną rytą keldavosi pusę šešių ir kartu su tėčiu važiuodavo į jo statybų objektą. Kad kuo ilgiau pabūtų kartu, kad nors kiek kompensuotų tas išsiskyrimo dienas, mėnesius, metus… 

– Aš, pasitaikius progai, visuomet padėkoju mamai. Gal kartais net per mažai… Kai buvau vaikas, tėvai buvo panirę į verslą. Aš užaugau viena su draugais gatvėje. Dabar galvoju, kad kažkuriuo momentu ji suprato, jog tarp mūsų esantis ryšys silpsta ir pradėjo investuoti į mūsų santykius. Ar aš savo dukroms būsiu tokia pat atlaidi? Labai tikiuosi. Nors dabar atrodo, kad esu bloga mama – ir supykstu, ir pabaru… Visgi stengiuosi išlaikyti tą ryšį. Štai pastebiu, kad augant Gabrielė pradeda tolti nuo manęs ir dėl to labai skauda širdį. Su kiekvienu vaiku reikia pabūti. Tai, kad tu sėdi namuose, dar nereiškia, jog būni su vaiku. Reikalinga bendrystė. Mes praktikuojame tokį dalyką – praleisti dieną su vienu vaiku. Kartu važiuoti į parduotuvę, pas močiutę ar dar kur. Kitą dieną su kitu. Pastebėjome, jog tokie dalykai labai pasiteisino. Kai skiri vaikui kokybišką laiką, jis tave ima labiau suprasti ir klausyti. 

Gintarė trumpam nutyla. 

– Žinote, bet aš turiu ne vieną mamą… Likimas man dovanojo nuostabią anytą ir būtų neįmanoma surasti tinkamų žodžių apibūdinti padėkai, kurią jaučiu Andriaus tėvams už mums suteiktą pagalbą ir paramą. Tai bendrystė, kuri iš vienos pusės „grįsta“ močiučių virtiniais, naliesnikais ir sriubomis (juokiasi). Iš kitos pusės – beatodairiška meilė, pagarba ir palaikymas. Mūsų didžiausia gyvenimo svajonė – galimybė mūsų vaikams augti kartu su seneliais, galimybė visiems susėsti prie bendro stalo ir kartu džiaugtis gyvenimu. Tai – didžiausia įmanoma likimo dovana. 

Dievulis 

– Po skyrybų mama ieškojo dvasinės stiprybės ir rado ją bažnyčioje. Pamažu ten pradėjome lankytis kartu. Bažnyčioje sutikdavau ir būsimo vyro tėvus, ten atradau stiprybę ir… pamačiau Andrių. Tėtis mane labai mylėjo ir tebemyli. Nuolat siuntė pinigų, įvairių brangių daiktų. Aš turėjau viską, išskyrus… tėtį. Mums yra įaugę, kad daiktai atneša daug džiaugsmo, tačiau tikri dalykai išlieka kur kas ilgiau… Per tuos dešimt gyvenimo metų, namo statybas, trijų vaikų auginimą būta labai daug visko. Ne kartą esame pagalvoję, kad jei ne tikėjimas, jei ne ėjimas kiekvieną sekmadienį į bažnyčią – seniai būtume išsiskyrę. Mūsų per daug audringi charakteriai, per daug skirtingos nuomonės ir abu nelinkę nusileisti. Bet, nors ir susipykę, nueiname į bažnyčią. Ir kaip tyčia, pamokslas dažniausiai būna toks, tarsi kas būtų žinojęs dėl ko susipykome. Namo grįžtame su šypsenomis. Dievo žodis ramina, padeda įveikti sunkumus, gydo. Dar pastebėjome, kad po kiekvienos krizės mūsų meilė tampa tik stipresnė… Todėl prie šių, iš mūsų tėvų ir senelių išmoktų tradicijų, pratiname ir savo vaikus. Visuomet stengiamės pusryčiauti ir vakarieniauti visi kartu. Jau beveik metai prieš valgant persižegnojame, palaiminame maistą, palinkime ramybės. Pastebėjau, kad tai suteikia daugiau bendrystės, ramybės. Tai kasdienybės smulkmenos, bet iš jų ir susideda laimė, – Gintarė gurkšteli arbatos ir akimis nulydi į kiemą įvažiuojantį automobilį. Iš darželio grįžo Austėja. 

Gyvenimo planas 

Namai vėl užtvinsta vaikų klegesio. Fotosesija su trimis mergaitėmis – rimtas iššūkis ne tik fotografei, bet ir mamai, kuri kiekvienai princesei turi parinkti tinkamą rūbą. 

Kol Gintarė sukasi vaikų spintose, kalbinu Andrių. 

– Kokia yra Gintarė? Tikra. Nevaidinanti. Kaip ir aš – lengvai „paplaukusi“. Gera šalia jos. Kartais pasipjaunam ir pasikoliojam, bet tuoj vėl susitaikom (juokiasi). Esame tikintys žmonės, su tvirtu moraliniu pagrindu, tokius ugdome ir savo vaikus. Žmonų gali pakeisti nors ir dešimt, bet ar tai bus laimė? Susitaikydamas tu laimi gerokai daugiau… 

Vėjas iš už horizonto atneša sunkvežimio gausmo aidą. Triukšmas vaikų kambaryje šiek tik nurimsta ir kol mažosios diskutuoja, kokio blizgumo švarkeliu vilkėti fotosesijos metu, prie mūsų trumpam prisėda Gintarė. 

– Kai persikėlėme čia gyventi, buvo pats viduržiemis. Viskas buvo išgriauta, tik namo viduryje stovėjo lizianka ir šilta sienelė. Už lango – beveik 30 laipsnių šaltis, bet mes nesušalome… Buvome jauni, įsimylėję… Tokie ir išlikome. Nemeluosiu, kartais bandant išravėti šiame kietame molyje augančias daržoves, kyla minčių – ar nevertėtų išvažiuoti į kokį didelį miestą. Bet… gal kad patys iš mažo miestelio – netraukia. Ten visi susikoncentravę į karjerą, technologijas… Čia viskas paprasčiau. Ir žmonės paprastesni. Žmogiškesni… – atsidūsta Gintarė. 

–Aš sau buvau užsibrėžęs planą – per dešimt metų susikurti gyvenimo pagrindus. Šiam namui šiemet sukanka šimtas metų. Dešimt metų iš šimtmečio priklauso mums. Matydamas tai, ką turiu, galvoju, jog užsibrėžtą tikslą pasiekiau. Pagrindas yra, belieka gyventi, – priduria Andrius. 

Laimės formulė 

Kai Andrius mokėsi dvyliktoje klasėje, mirė jo senelis. 

– Kaip įprasta tais laikais, jis buvo pašarvotas savo namuose. Manęs paprašė padėti sutvarkyti nabašninką. Skutau mirusiam žmogui barzdą ir stebėjausi, kad nejaučiu baimės, kad mirtis nėra baisi. Vėliau supratau, kodėl taip yra. Ką būtų pamatęs mano senelis, jei būtų staiga atsigavęs ir atsisėdęs karste? Ogi savo dukras, žentus, anūkus. Savo šeimą. Visus sveikus, gyvenančius be didelių problemų. Ar reikia daugiau ko norėti? Seneliui buvo per devyniasdešimt metų ir jis po savęs paliko viską, apie ką gali svajoti laimingas žmogus. Manau, kad jis mirė laimingas… 

Andriaus žodžiai virpteli ir pagauti pavasarinio vėjo pakyla aukštai aukštai virš Čižiškių kaimo, iš kur taip gerai matosi laukas, kelias, pieva, kryžius…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite