Angle down Atgal

Po­ka­rio Šiau­liai. Sen­jorė pri­si­me­na net kaip at­rodė mo­ky­to­jos ba­sutės

2014-ai­siais Šiau­liuo­se bu­vo nu­griau­tas in­ži­nie­riaus Vla­do Bitės su­pro­jek­tuo­tas pa­sta­tas Užprūd­žio (da­bar Paprūd­žio) gatvė­je.

Prie Prūde­lio eže­ro tar­pu­ka­riu pa­sta­ty­tas me­di­nis dviejų aukštų pa­sta­tas su man­sar­da bu­vo skir­tas ke­tu­rių komp­lektų pra­džios mo­kyk­lai. 79-erių šiau­lietė Vi­da, šio­je mo­kyk­lo­je bai­gu­si sep­ty­nias kla­ses, sa­ko pri­si­me­nan­ti net kaip at­rodė mo­ky­to­jos ba­sutės. Be­je, iš Vi­dos pri­si­mi­nimų aiškė­ja, kad po­ka­riu Šiau­lių cent­ras bu­vo sa­vo­tiš­kas feis­bu­kas. Jei ne­da­ly­va­vai tra­di­cinė­se vaikš­tynė­se – tavęs ne­bu­vo vi­sai.

Visų dalykų mokė tie patys mokytojai

Per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo visiškai sugriauti, tačiau nenukentėjo 1932-aisiais šalia Prūdelio pastatytas mokyklos pastatas. Prieš karą pirmajame mokyklos aukšte buvo įrengtos dvi klasės, koridorius, rūbinė, sargo kambarys. Antrajame aukšte veikė dar dvi klasės, buvo mokytojų kambarys, koridorius, rankdarbių klasė.

1941-aisiais gimusi Vida su tėvais gyveno name, esančiame Vilniaus g. 27. Tai buvo dviejų aukštų namas, kurio savininkai – Pabaliuose gyvenę turtingi ūkininkai – prieškariu specialiai pastatė du namus nuomai. Vidos šeima nuomojosi mažą butuką – virtuvę ir kambariuką, net kai tėtis buvo kare, mergaitė su mama ten visą laiką gyveno.

Vida Paprūdžio mokyklą pradėjo lankyti po to, kai į namus 1947-aisiais užsuko mokytojos, kviečiančios vaikus lankyti mokyklą. Anuomet toks vaikų šaukimas į mokyklas buvo visiškai įprastas, tačiau vaikai į jas eidavo nuo 7-erių, o Vidai buvo tik šešeri. Bet mergaitė taip norėjo mokytis, raides jau pažinojo iš medinių mamos nupirktų kaladėlių, kad tėvai ją išleido.

„Prisimenu mokytoją baltais garbanotais plaukais. Kai vaikai neklausydavo, tai jis plaukus prie smilkinio papešdavo. Berniukai tada buvo skutami plikai, tik ant kaktos buvo toks liežuvėlis – tokie kirpčiukai paliekami“, – šypsosi moteris.

Jos pasakojimu, pirmajame mokyklos aukšte gyveno mokytojai Grigaičiai. Grigaitis, rodos, ir vadovavo mokyklai, augino su žmona penkis vaikus. Jų tarnaitė buvo vokietaitė, gal ir kalbėjo lietuviškai, gal buvo „vilko vaikas“...

„Lakstėme į lauko tualetą, nesvarbu, kad žiema, be paltų. Bėgdavome per pertrauką pas tokią Bandzienę barankų nusipirkti. Valgyklos juk nebuvo, kaži ar ką tėvai turėdavo įdėti užkąsti. Neprisimenu, iš kur gaudavome knygų, bet kai mokykla tapo septynmete, joje atsirado biblioteka. Vaikščiojome su portfeliukais, prie kurių buvome pasikabinę rašalines. Jei mama ar močiutė buvo nagingesnė, nunerdavo maišelį tam buteliukui. Tą maišelį prisirišdavome prie rankenos. Tai kartu buvo ir savotiška puošmena. Bet kartais rašalas išsipildavo, pats apsipildavai“, – juokiasi pašnekovė.

Paprūdžio mokykloje vaikus įvairių dalykų mokė tie patys mokytojai. „Gramatikos nesimokiau, bet man puikiai sekėsi, viskas buvo aišku. Kai į 4 skyrių atėjo jauna graži rusų kalbos mokytoja Aldona, atsimenu net jos basutes. Kol dar buvo gyva, per vieną susitikimą jai pasakojau, kad vilkėjo šilkinę suknelę su alyvų keke ir avėjo basutes. Basutės buvo tokia plačia tada madinga pakulne, padaryta namų sąlygomis. Jos buvo baltos su mėlynu...“ – šypsosi pašnekovė.

Atėjusi dirbti į mokyklą, mokytoja Aldona artimiau draugavo su mokyklos direktoriumi Lukšu ir su mokytoju Jonaičiu. „Mes labiau norėjome, kad ji apsivestų su Lukšu. O ji ištekėjo už Jonaičio, tai mes, mergaitės, buvome labai nepatenkintos“, – nusijuokia ji.

Mirdavome iš juoko“

Vidos tėtis, kaip ir dauguma Šimšės rajono vyrų ir moterų, dirbo „Elnio“ fabrike, o mama buvo namų šeimininkė. „Mama buvo baigusi tris skyrius, o tėtis – keturis. Bet tėvo raštas buvo tobulas, labai graži jo rašysena. Mama kai rašydavo laiškus, vieną kitą klaidelę galėdavai rasti. Kai dabar matau, kaip vaikai rašo... Nesuprantu, kodėl jų niekas nepataiso. Viskas, ką išmoksti vaikystėje, – labai svarbu“, – sako ji, pridurdama, kad vaikystėje jie daug slidinėjo, be to, jos kartos žmonių rankomis visas Salduvės parkas pasodintas.

Vida prisimena, kad daug laiko lauke leidžiantys vaikai prisigalvodavo visokiausių žaidimų. Pavasarį nuo gluosnių berniukai prisirinkdavo kirminą primenančių žiedų, įsikišdavo į nosį ir gaudydavo gąsdindami vienas kitą kieme. O vienas berniukas Algis, kurio tėvas dirbo „Elnyje“, atsinešdavo juodo kailiuko juostelę į klasę. Kai mokytoja nusisukdavo, jis užsidėdavo kailiuką lyg ūsus virš nosies. „Mirdavome iš juoko“, – juokiasi moteris.

Be abejo, visiems labai trūko rūbų, avalynės. „Tokia mergaitė Irena tikrai iš labai vargingos šeimos buvo, gyveno „Elnio“ teritorijoje. Jos suknelė buvo sudurstyta iš skirtingų medžiagų“, – prisimena pašnekovė.

1954-aisiais, baigus septynmetę mokyklą, dalis vaikų mokslų nusprendė nebetęsti, o Vida pradėjo mokytis Juliaus Janonio mokykloje. Į aštuntą klasę susirinko net aštuonios klasės, Vida pateko į E raidės klasę. Paskui vaikų sumažėjo, devintos tebuvo trys klasės, o dešimtos liko dvi.

„Ten pirmą kartą pamačiau tualetą pastato viduje. Buvau apie tokius girdėjusi, bet nebuvau mačiusi“, – nusijuokia ji.

Tiesa, Vida prisimena, kad šiauliečiai važiuodavo į Rygą audinių, baltų tapkučių, Rygos duonos ir rūkytų žuvelių pirkti. „Parvežė man medžiagos paltui. Paltą pasiuvo, bet vėliau nubluko jo pečiai, apsitrynė rankovės. Tai mama paltą išardė, išvertė medžiagą į kitą pusę. Vidurinę mokyklą su tuo paltu baigiau, visai gražus buvo, kito fasono, su šaliavu kalnieriumi“, – šypsosi ji.

Vida daug skaitė, aštuntoje klasėje skaitydavo net rusiškas knygas. Jos tėvai nuomojo vieną kambarį dviem rusams kariškiams iš Zoknių oro uosto. Vienas vyrukas iš bibliotekos parsinešdavo knygų rusų kalba, tai ir Vidai duodavo. Taip mergaitė perskaitė Dž. Bokačo „Dekameroną“, Dž. Londono knygą „Maiklas, Džerio brolis“. Vaikystėje perskaičiusi, kaip buvo kankinami gyvūnai, į cirką ji nė karto nebuvo nuėjusi...

Vi­dos Pir­mo­ji Ko­mu­ni­ja. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Vi­dos Pir­mo­ji Ko­mu­ni­ja. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Niekas neklausdavo, nori ar nenori

Be jokios abejonės, vaikai privalėjo tapti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais. Vida nebepamena, ar būdavo kokių nors bausmių, jei nestodavai į sovietines organizacijas, tik prisimena, kaip į penktą klasę atvažiavo nauja mergaitė Nijolė, kurios tėvai atsikėlė iš Utenos. Tuo metu vaikai buvo raginami užsiprenumeruoti „Komjaunimo tiesą“.

„Nei mes jos skaitėme, nei buvo įdomu, laikraštis brangus buvo. O tėvai duodavo Nijolei pinigų laikraščiui. Bet kai ji įstojo į komjaunimą, mama ją labai barė. Jie turbūt į Šiaulius persikėlė, nes turėjo kokių nors nemalonumų su sovietų valdžia. O aš buvau ir pionierė, ir komjaunuolė. Niekas gi neklausdavo, nori ar nenori“, – prisimena ji.

Kalėdas ir Velykas namuose šventė visi, eidavo į bažnyčią, bet Vida sako barti dėl to negaudavusi. Buvo iš paprastos šeimos, jų niekas nesekė. „Mokytojams buvo kitaip. Buvo tokia mokytoja Markauskaitė ir Monika Grigaliūnaitė. Daug vėliau sužinojome, kad jos abi buvo vienuolės, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai“, – sako pašnekovė.

Dar Vida prisimena, kaip Juliaus Janonio mokykloje du devintokai ar dešimtokai vaikinai per Vasario 16-ąją iškėlė trispalvę. Vaikinus sulaikė, tardė, o su jais kartu buvo gydytojo Lukino vyriausioji dukra. Tėvas kažkaip dukrą išgelbėjo, kad nebūtų teista...

Už jos ma­to­si Li­man­to kal­nas. XX a. pra­džio­je kal­no pa­pėdėje bu­vo įreng­ta gy­do­mo­ji pir­tis, ku­rio­je gy­ven­to­jams pra­vers­da­vo čia bu­vu­sio mi­ne­ra­li­nio šal­ti­nio van­duo.
Už jos ma­to­si Li­man­to kal­nas. XX a. pra­džio­je kal­no pa­pėdėje bu­vo įreng­ta gy­do­mo­ji pir­tis, ku­rio­je gy­ven­to­jams pra­vers­da­vo čia bu­vu­sio mi­ne­ra­li­nio šal­ti­nio van­duo.

Linksmybės – šokiai ir pasivaikščiojimai

Juliaus Janonio mokykloje buvo gausus choras. Atėjo dirbti energingas jaunas chorvedys Jeronimas Žitkevičius ir išmokė choristus Ūdrio arijos iš operos „Pilėnai“: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...“

„Algis Gulbinas ir Janis Sluckus dainavo solo. Dramos teatre koncertavome, buvo didinga šventė, mums – didelis įvykis. Trimis balsais dainavome, buvo daug vyrukų. Aš buvau antras altas“, – mena moteris.

Didžiausias džiaugsmas, besimokant 10 ir 11 klasėse, – šokiai Šiaulių pedagoginiame institute. Ten buvo labai gera muzika. „Ateidavo toks žydas Alikas Klicneris. Jis gyveno priešais Dramos teatrą dideliame bute. Ar jis plokštelių turėjo, kaip jis tą europinę muziką įrašydavo, nežinau. Sekmadienį į šokius buvo privalu nueiti, kaip ir į kiną po jų. Ir mūsų mokykloje gera muzika grojo, ją leisdavo toks Algis Legačinskas. Jo mama buvo siuvėja, jis pirmas pradėjo siauromis kelnėmis mūvėti, batai buvo storais padais. Taip negalima buvo, turėjo jis nemalonumų“, – šypsosi pašnekovė.

Per Antrąjį pa­sau­linį karą Paprūd­žio mo­kyk­los pa­sta­tas ne­nu­kentė­jo. Vėliau ja­me įsikūrė po­li­ci­jos nuo­va­da. 2014 m. jo vie­to­je ke­tin­ta sta­ty­ti vien­bu­čius ir dvi­bu­čius gy­ve­na­muo­sius na­mus.
Per Antrąjį pa­sau­linį karą Paprūd­žio mo­kyk­los pa­sta­tas ne­nu­kentė­jo. Vėliau ja­me įsikūrė po­li­ci­jos nuo­va­da. 2014 m. jo vie­to­je ke­tin­ta sta­ty­ti vien­bu­čius ir dvi­bu­čius gy­ve­na­muo­sius na­mus.

O kai orai atšildavo, Šiauliuose gyvavo nerašyta tradicija – visi eidavo vaikščioti ratu pagal laikrodžio rodyklę aplink kvartalą dabartinėmis Vasario 16-osios, Vilniaus, Tilžės gatvėmis. Jei norėdavai reikalingą žmogų sutikti, eidavai prieš laikrodžio rodyklę ir būtinai sutikdavai.

„Jokio telefono nereikdavo, susitikdavai visus reikalingus žmones, susitardavai, matydavai, kas su kuo draugauja. Jei ten nevaikščiojai, tai tavęs, skaityk, kaip ir nėra. Privalėjai ten vaikščioti“, – juokiasi pašnekovė.

Kai kino teatre „Pergalė“, buvusiame Vasario 16-osios gatvėje, rodė „Tarzaną“, eilė buvo milžiniška. Negalėjai būti nematęs „Tarzano“.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite