REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Balandžio 9 d. 21:50

Po daugel metų

Utena

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


125363

Žiema nei vėpūtiniais, nei šalčiu nelepino, nebuvo tirpstančio sniego upelių ir varveklių, – ryškios, metų laikus skiriančios ribos. Tiesiog pirmas kovo penktadienis, kai Uhano virusas atrodė kaip skystas, kažkur toli stratosferoje plaukiojantis plunksninis debesėlis.


Foto galerija:

5e8f6a87930e8.jpg
5e8f6b51abeec.jpg
5e8f6ac0df5e6.jpg
5e8f6b0020a22.jpg
5e8f6b34a9e9e.jpg
5e8f6b518d609.jpg

„Labas, kaip gyveni, labas ilgai nesimatėm“, tokiais žodžiais prasidėjo tikrai jubiliejinis, iš visos Lietuvos suvažiavusių buvusio Utenos vakarinio politechnikumo dieninio skyriaus pirmosios laidos, TT – 66 grupės moksleivių susitikimas.

Penkiasdešimt keturis metus laiko bėgsmas atskaičiavo nuo tos dienos, kai stojamųjų egzaminų sesijoje reikėjo įrodyti tinkamumą mokytis prieš gerą mėnesį (1966m. liepos 9 dieną ) įsteigtame Utenos vakariniame politechnikume ir gražų penkiasdešimtmetį, kai po diplominių darbų gynimo ir diplomų įteikimo teko išsivažinėti į valstybiniame paskyrime nurodytas darbo vietas, kurios daugeliui merginų tapo nuolatinėmis gyvenimo vietomis. Didžioji kurso dalis, net aštuoniolika absolvenčių, paskyrimą gavo į dar statomą Utenos trikotažo fabriką, kitų paskyrimo miestais buvo Vilnius, Kelmė, Kaunas. Jos buvo tikrai gerai paruoštos specialistės, merginos dirbo brigadininkėmis, meistrėmis, kokybės inspektorėmis, kurių darbiniai maršrutai driekėsi iki vienos pirmaujančių Ukrainos lengvosios pramonės įmonių „Mrija“. Kelios merginos tapo sėkmingomis verslininkėmis.

Trečiajam susitikimui suvažiavę tų dienų diplomantės dabar galėjo didžiuotis įgytomis solidžiomis ilgamečio darbo patirtimis.

Bet apie viską iš pradžių: kai tuometinė vyriausybė nusprendė kurti dešimt pramonės centrų, akademiko Kazimiero Meškausko pastangomis vienu tokių Lietuvos centrų tapo Utena. Vystantis pramonei, reikėjo kvalifikuotų vidutinės grandies specialistų, todėl nuspręsta Vilniaus elektromechanikos vakarinio filialo bazėje 1966 metų liepos 9 dieną įsteigti Utenos vakarinį politechnikumą, pirmuoju direktoriumi paskiriant Vladislovą Kasperavičių. Rytinėje miesto dalyje kilo trikotažo fabriko kropusiai, buvo statomos ir projektuojamos kitos miesto įmonės. Pagrindinis mokymo profilis buvo orientuotas lengvosios pramonės specialistų rengimui, todėl grupės pavadinimas šifruojamas labai paprastai – trikotažo mezgimo technologija, skaičiai nurodo įstojimo metus.

Prisiminė pirmuosius mokslo metus vakariniame politechnikume. Patalpų truko, paskaitos vyko buvusioje Teofilio Tilvyčio vidurinėje mokykloje, Utenos medicinos mokykloje, pagrindiniame Politechnikumo pastate Maironio gatvėje 16, atskirus dalykus dėstė praktikai – antraeilininkai. Bendrabučių tuomet dar nebuvo, todėl studentės gyveno už kelis rublius per mėnesį nuomojamuose kambariukuose.

Praktikų metu dirbo Utenos trikotažo fabrike prie apvalių „Interlok – Kovo“, „MS – 5“, plokščių „Koket“ mezgimo mašinų, prie siūlų pervyniojimo mašinų, šaltkalvystės praktikai važiavo į Panevėžio politechnikumo mokomąją bazę.

Grupės merginos susitinko ne pirmą kartą: pirmasis susitikimas buvo penktais savarankiško darbo metais, kitas po trisdešimties ir šis, du tūstančiai dvidešimtųjų metų pats nuoširdžiausias ir atviriausias, prisimenant Anapilin išėjusius dėstytojus ir grupės auklėtoją A. Vainorį, mokslo metus, vakarėlius, koncertus ir draugus, vienbalsiai priėmė sprendimą – susitikimus rengti kas metai.

Vaikystės, romantiškos ankstyvos jaunystės metus, į eilėraščio posmelius sudėliojo kursiokė Angelė Žukaitė - Staikūnienė

Tada mes augom, vėjo išsūpuoti
Žaidimų aikštės- pievos ir laukai
Lietaus nuprausti, saulės išbučiuoti,
Basi, laimingi ir linksmi vaikai.

Pavargę pievon griūdavom ilsėtis.
Stebėti dangų buvo mums žaislai,
O debesų pilyse net princesės,
Beribėm jūrom plaukiantys laivai ...

Sugrįždavom perkūno išbaidyti,
Permerkti šilto vasaros lietaus,
Palaukdavom pakol nustoja lyti,
Vaivorykštė nušvinta ant dangaus.

O kokios buvo tada gilios žiemos,
Visur prisnigdavo lig pažastų.
Iškasdavom takus po visą kiemą,
Iš sniego prilipdydavom tvorų.

Kaip gera mintimis vaikystėn grįžti,
Suskinti puokštę iš laukų gėlių,
Drugelį rodosi per pievą vyti
Ir ledo gėles skinti nuo langų...



REDAKCIJA REKOMENDUOJA