R. Janavičiūtė (dešinėje) koncertuose susipažįsta su garsiais žmonėmis. Nuotraukoje – su Zita Kelmickaite.
Angle down Atgal

Po 24 metų iširus R. Janavičiūtės santuokai, vestuvinį žiedą teko nupjauti

Prieš 18 metų Ramunė Janavičiūtė atsikėlė į Veisiejų seniūnijos Barčių kaimą, mat paveldėjo tėčio sodybą. Vargu ar įsivaizdavo, kad šis kraštas taps savas, ji pati vadovaus bendruomenei, bus išrinkta seniūnaite, suburs moterų ansamblį, taip pat įsilies į Barčių laisvalaikio salės folklorinį ansamblį „Liktorėlis“, dainuos. Atvyko tuomet į Barčius penkiese: ji, vyras, dukra, du sūnūs. Šiandien daug kas kitaip. „Bet tik į gera“, – tikina Ramunė.

Ketvirtos kategorijos virėja dainuodama uždirbdavo daugiau

„Druskininkuose turėjau ir darbą, ir butą. Dirbau virėja. Po darbo uždarbiavau dainuodama“, – pasakoja Ramunė. Ją su sese užaugino močiutė, jei ne ji, gal vaikų namuose būtų augusios. „Močiutė buvo itin šviesus žmogus. Daug ką leisdavo. Kartą suuodusi, kad aš dūmą patraukti bandžiau, liepė nesislėpti – rūkyti. Kai taip pasakė, praėjo noras, daugiau į rankas cigaretės nepaėmiau“, – prisimena paauglystę Ramunė. Virėjos specialybės mokėsi tik todėl, kad gyvenimas taip padiktavo. „Mokiausi gerai, tad komisija pamačiusi mano pažymius, klausė, ką aš čia veikiu ir ko atėjau. Tikino, kad ne su tokiais pažymiais ateina čia mokytis. Tačiau nenusileidau ir mane priėmė“, – pasakoja ji. O kaip muzika? „Apie kokią muziką galėjo būti kalba, jei močiutės pensija 36 rubliai, o mokėti muzikos mokykloje reikėjo 25 rublius. Gyvenome sunkiai“, – prisimena ji. Tad įgijusi specialybę sėkmingai darbavosi „Astros“ restorane. Virėjos karjera baigėsi gimus vaikams.

„Merga“ su trimis vaikais

Ramunė tekėdama pasirinko savo mergautinę Janavičiūtės pavardę. „Aš paskutinė iš giminės. Nenorėjau būti jokia „iene”. Tad dažnai apie mane sako, jog aš senmergė. O viena moteris net prisipažino, jog apie mane galvojo kaip apie ne itin padorią moterį. Sakė, jog mergą su vaiku ir net su dviem mačiusi, bet kad su trimis, tai jau nė negirdėjusi“, – kvatoja Ramunė. Daug kas nė neįtarė, jog ji ir ištekėjusi, ir vaikų turinti.

R. Janavičiūtė didžiuojasi savo vaikais. Jos sūnūs – itin nagingi: „Sūnūs nesupranta, kaip galima neturėti darbo. Moka viską: stato, remontuoja, apdaila – irgi jų stichija. Per aštuoniolika metų taip ir neįsirengėme namo iki galo, tad dabar sūnūs ėmėsi.“ Sako, kaip toje dainoje, auginant vaikus, „rodos, ir vargo nebuvo“ – ir dukra, ir sūnūs jau suaugę.

Ir stalius, ir medienos apdirbimo staklininkė

Anuomet, kai atsikraustė į Barčius, čia buvo tik bakūžė ir šabakštynas, bet norėjosi kažko savo, tad pardavę butą Druskininkuose kūrėsi kaime, net sodą naujai pasodino. Ir išsinuomoję lentpjūvę pradėjo darbuotis. „Vyras – rąstinių namų šiame krašte pradininkas“, – sako Ramunė. Ji pati darbavosi pas Žukauskus, jų lentpjūvėje, nuėjo darbintis paprasta darbuotoja, tačiau buvo įdarbinta gamybos meistre. Dėkinga tiems žmonėms, kurie ją visko išmokė: „Turiu kvalifikacinius atestatus ir staliaus, ir medienos apdirbimo staklininkės.“

Ko gero, nepatikėsite, kad ši daininga moteris, traukianti už širdies griebiančius romansus, už kuriuos ploja pilnos salės žmonių, yra individualios įmonės savininkė, kurios veikla susijusi su mediena, miškininkyste, dar darbuojasi ir svetimoje įmonėje. „Ką gi jūs nusimanote apie mišką, medieną?“ – išsprūsta man. „Viską“, – trumpai drūtai atkerta ir pradeda vardinti tepalus, pjūklus, darbus miške, o buhalteriniuose skaičiukuose nardo tarsi žuvis vandenyje. Ji tvirta, nes gyvenimas išmokė.

Už vestuvinį žiedą – 15 eurų

Ir šiandien dar tik trys mėnesiai, kai R. Janavičiūtė išsiskyrė po 24 metų santuokos. Tiesa, Ramunė pabrėžia, jog teisėjos nutarties dar nėra, laukia. Rodo pirštą, ant kurio vestuvinio žiedo žymė: „Nenusimoviau, tai teko važiuoti pas juvelyrą, nupjovė. Už vestuvinį žiedą 15 eurų gavau. Kai koncertuoju, užsidedu kitą – gražų.“ Ir iš kur tiek stiprybės po visų išgyvenimų dainuoti dainas apie meilę – estradines, romansus? „Dar geriau dainuojasi“, – patikina ir pabrėžia, jog dainavimas – jos hobis. R. Janavičiūtė – savamokslė, jokių muzikos mokslų nėra ragavusi, dainuojanti iš klausos.

Kol kas ji viena: „Nežinau, kaip bus ateityje, bet dabar taip gera su vaikais, o ir laiko dar tiek mažai praėjo.“ Nesileidžia į skyrybų peripetijas. „Užgriuvo širdzis“, – taip jai močiutė sakydavo, šiais dzūkiškais žodžiais atsako ir ji. Šiandien R. Janavičiūtė jaučiasi išlaisvėjusi, ko gero, nuo visko.

Mažule, iš kur tu atsiradai?

„Mažule, iš kur tu atsiradai? Dievulis tau tokį balselį įdėjo?“ – taip po vienos repeticijos pajūryje pasakė ją išgirdęs dainuojant Vytenis Pauliukaitis. Tuomet Ramunė mena, kad, ko gero, pirmą kartą apsirengė ir trumpa suknia, mat visada į sceną eidavo tik su ilgomis. „Aš mažutė, tad atrodydavau kaip boba“, – dabar prisiminusi kvatoja ji.

Ramunė ne kartą dainavo pajūryje tarptautiniuose bendruomenių festivaliuose, koncertavo ir garsiame Palangos muzikos klube „Ramybė“. Ten vasaromis pasirodo visos mūsų scenos žvaigždės, žymiausi muzikos grandai. „Kartą turėjau dainuoti „Ramybėje“, bet prie staliuko pamiršau aksesuarus. Renginio vedėjas paprašė palaukti, kol aš pasiimsiu. Visi ploja, o aš seguosi auskarus, deduosi vėrinį, – šypsosi pasakodama Ramunė. – Kaip aš galiu be aksesuarų? Ne.“ Ji – tikra aksesuarų karalienė. Pasirodo, turi nei daug, nei mažai – tris scenines sukneles. „Keičiu tik aksesuarus. Dainuoju su ta pačia suknia, o niekas net neįtaria, jog tai ta pati, mat aksesuarai kiti“, – šypsosi ji.

Ramunė – stilinga, šiuolaikiška, iššūkių nebijo: „Buvau nusiskutusi dalį plaukų. Na, ir ką? Man gražu. Dabar blondinė, nors sūnūs jau pataria labiau plaukų nesišviesinti.“ Sūnūs jai patariantys, stilistais kartais pabūnantys. Iš vaikų daug ką prisitaikanti. „Muziką klausau savo sūnų mėgstamą ir man patinka. Su dukra žiūrėdavome serialus, tad japonų ir korėjiečių kalbą pramokau. Dukra kalba šiomis kalbomis. Gyvena Anglijoje“, – pasakoja Ramunė. Su dukra, kuri prieš keletą metų anglų valstybinį brandos egzaminą išlaikė šimtuku, neretai susirašinėja angliškai. Jos repertuare – dainos ir italų, ir graikų kalbomis. R. Janavičiūtė dainuoja ne tik Barčių laisvalaikio salės ansamblyje, vadovauja Barčių moterų ansambliui, bet ir viena.

„Niekad neimu pinigų. Na, jei ten kažkaip atsilygina, tai atsilygina. Paskutinį kartą už gautus pinigėlius kuro ir sūnums mėsainių nupirkau“, – juokiasi Ramunė atskleisdama, kad daugelis nedrįsta jų kviesti, mat galvoja, jog brangiai užsiprašysime, o sužinoję, kad nemokamai dainuojame, net akis išsprogdina. „Aš – idėjinė“, – tiesiai šviesiai sako. Mat daina Ramunei – jos gyvenimas: „Mano visi trys vaikai gimė po Cezario operacijos. Kai paskutinį kartą operavo – dainavau. Traukiau apie liepų medų, o gydytojai šypsojosi. Gal ir jiems neįprasta buvo?“

„Dabar romansus repetuoju tik automobilį vairuodama. Sūnūs sakė, kad mano „depresinių“ dainų namie nenori girdėti“, – vėl juokiasi R. Janavičiūtė. Bet į dainavimą ji žiūri atsakingai: fonogramas paruošia profesionalas, nors kainuoja tikrai nemenkai. Ramunei tai svarbu, mat jei dainuoja, tai dainuoja – bet kaip nevalia: „Turiu savo nuomonę ir principus.“

Ir dar jai smagu, kad žmonėms gerai: „Dabar kurpiame planus, kaip įkurti bendruomenės centrą, kur gyvuotų amatai, bet kol kas – dar tik pradžių pradžia. Matysime.“ Ir vis lekia... Lyg iš inercijos. „Įpratusi vis lėkti. Kartais stabteliu pagalvodama: kur aš lekiu?“ – tikina bendruomenės pirmininkė. Bet tuoj į mašiną sodina savo dainininkes Staselę, Aldutę, 83 metų Vandutę ir visos rūksta koncertuoti. Ir teka gyvenimas lyg tie romansai, Ramunės taip mėgstami, dainuojami – tikra jausmų šventė, muzikos begalybė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite