Išvyko daug negalvoję

Kai Viktoras susikrovė lagaminus Airijon, buvo 2002 m. „Su būsima žmona buvome dar nesusituokę, vaikų neturėjome. Draugas pasiūlė padirbėti Airijoje, ten dažyti autobusus privačioje kompanijoje. Apsispręsti reikėjo per dvi savaites. Kadangi jokios rizikos nebuvo, daug nemąsčiau ir sutikau, juolab kad ir Lietuvoje tuo metu užsiėmiau automobilių dažymu“, – pasakojo vyras.

Anot jo, pradžia nebuvo lengva, juolab kad Viktoras mokėjo vokiečių, bet ne anglų kalbą. Kadangi lietuvių Airijoje artimiausioje aplinkoje nebuvo, visi bendravo tik angliškai, teko greitai perprasti ir išmokti šios kalbos subtilybes. Pats darbas neišgąsdino, dirbo kaip ir įprasta po 8 val. Pirmasis uždarbis nebuvo labai didelis, tačiau pakako. Po kelių mėnesių atvyko ir Neringa. „Atvažiuodama maniau, jog moku angliškai, tačiau kai išgirdau, kaip jie šneka, nieko nesupratau“, – prisiminė patirtą šoką pašnekovė. Ji visą Airijoje praleistą laiką išdirbo aptarnavimo, prekybos srityje, nors prisipažįsta, kad tai tikrai ne jos svajonių darbas.

Maistas lietuviams iš pradžių taip pat nekėlė didelio apetito. Tuomet Airijoje nebuvo nei burokėlių, nei silkės, grietinės, kefyro. Tačiau per 16 metų viskas pasikeitė. Dabar svečioje šalyje toks didžiulis lietuviškų prekių pasirinkimas, kokio nėra net ir Gargždų vadinamoje mažojoje „Maximoje“.

Gaisrininko profesija – gerbiama

Lietuvių šeima gyveno Airijos kaime, kur įsiliejo į vietos bendruomenę. „Vienas pažįstamas airis buvo gaisrininkas – pasiūlė ir man išbandyti šią profesiją. Ten gaisrinių kitokia darbo specifika. Mažesniuose miesteliuose, kaimuose niekas nesėdi ir nebudi vienoje vietoje. O dirba savo įprastą darbą ir prireikus reaguoja į iškvietimus. Kad tapčiau gaisrininku, lankiau specialius kursus, išsilaikiau testą, laimėjau konkursą“, – dėstė Viktoras. Buvo pasirašyta sutartis su jo darbdaviu, kad išleis darbuotoją į kitą tarnybą gaisro, avarijų ar kitų nelaimių atveju.

Viktoras kas antrą savaitę dirbdavo budėjimo režimu. Tačiau jei galėdavo, reaguodavo į pranešimus ne tik budėjimo valandomis. Jei iškvietimų nebūdavo, už tris mėnesius gaudavo po 2 000 Eur, jei vis dėlto tekdavo gesinti gaisrą ar kažką gelbėti ir pan., sumuodavosi valandinis darbo įkainis. Narbekovai pasakoja, jog Airijoje gaisrininkai pirmieji atvyksta į nelaimių vietas, todėl nieko nestebina, jog, pavyzdžiui, Dubline apie 98 proc. gaisrininkų turi ir medicininį išsilavinimą. „Greitosios medicinos pagalbos automobiliai ten važiuoja labai ilgai, gali laukti ir kelias valandas. Todėl pirmąją pagalbą dažniausiai teikia gaisrininkai“, – užtikrino Viktoras. Pasak jo, gaisrininko profesija Airijoje yra gerbiama, tad neatsitiktinai vienos įsimintinos istorinės datos proga visiems gaisrininkams buvo įteikti medaliai. Vienas jų skirtas ir gerai savo pareigas atlikusiam Viktorui.

Svečioje šalyje – ne namai

Reemigrantui dirbant gaisrininku teko būti ne vienos nelaimės liudininku. Labiausiai sukrėsdavo, žinoma, avarijos, ypač motociklininkų, kai tekdavo dalimis surinkti kūną. Po kiekvieno skaudesnio įvykio gaisrininkams Airijoje teikiama nemokama psichologinė pagalba. „Net neklausia, ar nori. Grįžti ir matai, kad jau laukia. Aš gebėdavau atskirti darbą, nesinešdavau patirtų emocijų namo“, – tvirtina Viktoras.

Kad ir kaip gerai sekėsi svečioje šalyje, Narbekovai sako pajutę, jog atėjo momentas apsispręsti: „Labai vargino tas nestabilumas. Nei Airijoje namai, nei Lietuvoje. Jei visi airiai važiuoja atostogauti, tai mes – namo. Į Lietuvą dažniausiai grįždavome vasaromis, kartą per metus. Tad jau 16 metų nematėme žiemos. O kiek praleidome artimųjų švenčių, jubiliejų – juk dėl kiekvieno neskrisi.“

Be to, augo sūnūs, tad reikėjo galutinai nusverti svarstykles į vienos ar kitos šalies pusę. Vyresnysis sūnus jau 8 metų – šiuo metu lanko antrą klasę vienoje Gargždų mokykloje, per vasarą tobulino lietuvių kalbą privačiose pamokose. „Žinoma, geriausiai sekasi anglų kalbos pamokos“, – šmaikštauja tėvai. Tačiau jis sparčiai vejasi bendraamžius, puikiai kalba lietuviškai, tik rašybą dar tobulina. Mažesnysis lanko darželį Gargžduose. „Nors visada šeimoje bendravome lietuviškai, tačiau būna, kad jie tarpusavyje pasikalba ir angliškai. Sūnūs net sako, kad užaugę grįš į Airiją, jiems ten geriau“, – atžalų norą atskleidė pašnekovai.

Žvalgosi darbo rinkoje

Šiuo metu sutuoktiniai žvalgosi Lietuvos darbo rinkoje. Neringa skinasi kelią kosmetologijos srityje: dar Airijoje baigė ne vienus kursus, šiuo metu nuomojasi darbo kabinetą Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje, buvusiame „Vaivos“ kino teatro pastate. O Viktoras paskutiniu metu Airijoje ne tik dirbo gaisrinėje, bet ir toliau dažė automobilius ir tvarkė jų elektroniką, kitus techninius dalykus, tad šiuos įgūdžius galėtų pritaikyti ir Tėvynėje.