„Plekš­nių“ nuo­ty­kiai ka­vi­nė­je „Kar­če­ma“

Telšiai
Asociatyvi nuotr.
Žydrūnas Pilitauskas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Vi­si pui­kiai ži­no­me po­pu­lia­rią ka­vi­nę „Kar­če­ma“. Va­žiuo­jant nuo Plun­gės link Ku­lių, vi­sai ša­lia Ku­lių tven­ki­nio, Kum­žai­čių kai­me, Plun­gės g. 3, ma­to­si se­no­vi­nis pa­sta­tas, ku­rio kie­mas nuo­lat pri­sta­ty­tas ma­ši­nų.

Pa­val­gy­ti pus­ry­čių, pie­tų ar va­ka­rie­nės, ma­lo­niai pra­leis­ti lai­ką gra­žio­je ap­lin­ko­je, pa­si­vaikš­čio­ti čia at­vyks­ta ne tik plun­giš­kiai. Į ka­vi­nę su­va­žiuo­ja ir žmo­nės iš ap­lin­ki­nių ra­jo­nų, nes ša­lia pa­grin­di­nio ke­lio sto­vin­čią, ska­niu mais­tu, že­mo­mis kai­no­mis bei iš­puo­se­lė­ta ap­lin­ka vi­lio­jan­čią ka­vi­nę ži­no ne vie­nas.
Ta­čiau gal­būt ne vis­kas taip gra­žu, kaip at­ro­do iš pir­mo žvilgs­nio? Te­ko gir­dė­ti ir at­si­lie­pi­mų apie šio­je ka­vi­nė­je su­pras­tė­ju­sį mais­tą, ku­rio ten­ka il­gai lauk­ti, aukš­tas kai­nas bei la­bai ne­ma­lo­nų per­so­na­lo ap­tar­na­vi­mą.

Ne­se­niai feis­bu­ke klaipėdietė Živilė L. pa­si­da­li­no įra­šu, ku­ria­me tei­gia­ma, kad be­veik 15 me­tų vei­kian­čio­je, vi­siems ge­rai ži­no­mo­je „Kar­če­mo­je“ pa­ty­rė ne­ma­lo­nų nuo­ty­kį.
„Vie­ną gra­žų sek­ma­die­nio va­ka­rą at­vy­kę į šią ka­vi­nę ti­kė­jo­mės ma­lo­niai pra­leis­ti lai­ką, ska­niai pa­val­gy­ti bei pa­ki­lios nuo­tai­kos grįž­ti na­mo. Ta­čiau li­ko­me la­bai nu­si­vy­lę ir ne­pa­ten­kin­ti. Tie­sa, ap­lin­ka la­bai gra­ži, iš­puo­se­lė­ta, ma­lo­nu čia pa­si­vaikš­čio­ti. Ta­čiau su­si­dū­rę su vir­tu­vės dar­bu, šei­mi­nin­kės ben­dra­vi­mu su klien­tais, li­ko­me tie­siog pri­blokš­ti ir šo­ki­ruo­ti“, – pa­si­pik­ti­nu­si pa­sa­ko­jo mo­te­ris.
Iš Klai­pė­dos at­vy­ku­si mo­te­ris sa­kė, kad už­si­sa­kė šaš­ly­kų, ku­riuos at­ne­šė ne vi­sai iš­kep­tus. Jie bu­vo pus­ža­liai. Tad pa­pra­šė pa­da­vė­jos, kad iš­kep­tų iš nau­jo. „Lau­kiau dau­giau kaip pus­va­lan­dį. At­ėju­sie­ji bei už­si­sa­kiu­sie­ji mais­tą vė­liau, jau bu­vo spė­ję pa­val­gy­ti, o aš lau­kiau… Ne­iš­ken­tu­si ke­lis kar­tus klau­siau pa­da­vė­jos, ka­da bus pa­tiek­tas ma­no už­sa­ky­mas. Ši at­sa­ky­da­vo, jog vir­tu­vė­je nie­kas ne­ži­no, kiek lai­ko dar už­truks iš nau­jo pa­ga­min­ti už­sa­ky­mą, ar­ba tar­da­vo, kad pa­žiū­rės, bet vė­liau prie mū­sų sta­liu­ko taip ir ne­pri­ei­da­vo. Pa­si­ro­dė, kad la­bai keis­tai vyks­ta dar­bas vir­tu­vė­je, nes nie­kas nie­ko ne­ži­no­jo“, – pa­sa­ko­jo klai­pė­diš­kė.
Iš­se­kus kan­try­bei, mo­te­ris krei­pė­si į ka­vi­nės „Kar­če­ma“ di­rek­to­rę Va­le­ri­ją Al­čaus­kie­nę bei pa­pa­sa­ko­jo apie iš­ki­lu­sią pro­ble­mą. „To­kios jos re­ak­ci­jos tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Di­rek­to­rė be jo­kių skru­pu­lų „tu­jin­da­ma“ ma­ne iš­rė­žė: „Tau at­ro­do, kad lauk­ti 30 mi­nu­čių yra il­gai? Pa­žiū­rėk, kiek žmo­nių lau­kia. Jei tau ne­ti­ko mais­tas ir jį rei­kia per­ga­min­ti, at­si­mink, kad ta­vo la­pe­lis su už­sa­ky­mu pa­li­ko pas­ku­ti­nis po vi­sų ki­tų už­sa­ky­mų“.
Šo­ki­ruo­ta mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad mais­tas jai bū­tų ti­kęs ir gal pa­ti­kęs, jei­gu mė­sa bū­tų bu­vu­si iš­kep­ta, o gar­ny­ras bū­tų pa­tiek­tas toks, ko­kį už­si­sa­kė. Ta­čiau ka­vi­nės sa­vi­nin­kė V. Al­čaus­kie­nė ne­su­reikš­mi­no vi­rė­jų kal­tės, kad jos taip il­gai ant­rą­kart ke­pė šaš­ly­kus, tad, kaip sa­kė mo­te­ris, li­ko kal­ta pa­ti, kam ne­val­gė to, ką at­ne­šė.
Nu­ken­tė­ju­sio­ji, vi­są pus­va­lan­dį lau­ku­si už­sa­ky­mo, bu­vo nu­si­vy­lu­si, pri­slėg­ta ir pa­si­pik­ti­nu­si, kad jos net ne­bu­vo at­si­pra­šy­ta už su­gaiš­tą lai­ką. „Ži­no­mos ka­vi­nės di­rek­to­rė ša­lia iš­di­džiai sto­vė­jo ir aro­gan­tiš­kai šyp­so­jo­si, o kai ap­im­ta ne­vil­ties pa­sa­kiau, kad pa­ra­šy­siu skun­dą, ji tik nu­si­juo­kė ir te­pa­sa­kė: „Ma­nai, tuo kaž­ką pa­gąs­din­si, kai kas nors apie tai su­ži­nos? – nu­si­vy­lu­si pa­sa­ko­jo klai­pė­diš­kė ir pri­dū­rė, kad dėl pras­to vir­tu­vės dar­bo ir, jos ma­ny­mu, su klien­tais ne­si­skai­tan­čio per­so­na­lo tik su­si­ga­di­no nuo­tai­ką, din­go ape­ti­tas ir iš ka­vi­nės iš­ėjo nu­ka­bi­nu­si no­sį.
Pa­klau­sė­me apie su­si­klos­čiu­sią ne­ma­lo­nią si­tu­a­ci­ją ka­vi­nės sa­vi­nin­kės V. Al­čaus­kie­nės. „Vi­siš­ki vė­jai. Par­va­žia­vo kaž­ko­kios „py­fač­kos“ iš už­sie­nio ir iš­si­dir­bi­nė­ja. Ke­lių mi­nu­čių pa­lauk­ti ne­be­ga­li, o juk ka­vi­nė pil­na žmo­nių ta­da bu­vo. Plekš­nės kaž­ko­kios! Už­si­dir­bo šiek tiek pi­ni­gų, iš­pui­ko ir ne­be­ži­no, kas be­san­čios“, – pa­si­pik­ti­nu­si pa­sa­ko­jo V. Al­čaus­kie­nė, pa­pra­šy­ta pa­ko­men­tuo­ti vie­ną sek­ma­die­nio va­ka­rą jos ka­vi­nė­je iš­ki­lu­sią pro­ble­mą, ir pri­dū­rė, kad iš tik­rų­jų jo­kios pro­ble­mos ne­bu­vo.
V. Al­čaus­kie­nė, ko­men­tuo­da­ma feis­bu­ke pa­si­ro­džiu­sią, pa­sak jos, kaž­ko­kios „plekš­nės“ sub­jek­ty­vią nuo­mo­nę, pa­brė­žė, kad vi­siems ne­įtik­si, o ka­vi­nė­je, kur vi­sa­da pil­na žmo­nių, ten­ka ir il­giau pa­lauk­ti už­sa­ky­mo, bet ne vi­si dėl to ieš­ko prie­ka­bių.
„Ar­gi ir jūs ne­tu­ri­te apie ką ra­šy­ti? Jei nė­ra rim­tų te­mų, tai iš­vis nie­ko ne­ra­šy­ki­te, ne­už­si­i­mi­nė­ki­te nie­kais“, – pa­pro­ti­no ir re­dak­ci­ją po­pu­lia­rio­sios ka­vi­nės „Kar­če­ma“ sa­vi­nin­kė V. Al­čaus­kie­nė.
Kaip vis­kas vy­ko iš tik­rų­jų tą sek­ma­die­nio va­ka­rą ka­vi­nė­je „Kar­če­ma“, vie­nas Die­vas te­ži­no. Ži­no­ma, žmo­nėms bur­nų ne­už­ki­ši, kad ne­kal­bė­tų, ran­kų ne­su­ri­ši, kad ne­ra­šy­tų. Jie šiais lai­kais ne­kan­trūs, grei­tai įsi­žei­džian­tys, vi­sa­da tei­sūs. Feis­bu­kas pil­nas vi­so­kiau­sių nuo­mo­nių ir ko­men­ta­rų. Kas ką no­ri, tas tą kal­ba, ra­šo. Kaž­kas kaž­kam ne­pa­tin­ka, vie­nam ka­vi­nė­je val­gy­ti ska­nu, ki­tam – ne, vie­nam – bran­gu, ki­tam – ne­la­bai. Vi­si tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Ta­čiau kiek­vie­nas tu­ri lais­vę ir tei­sę rink­tis tą mai­ti­ni­mo įstai­gą, ku­rio­je tie­kia­mas ska­nus mais­tas ir ma­lo­niai ap­tar­nau­ja­ma. O į pras­tą ka­vi­nę nie­kas ne­ver­čia vėl su­grįž­ti.
Mi­nė­ta ka­vi­nė yra pri­va­ti. Kiek­vie­nas sa­vo val­do­se šei­mi­nin­kau­ja taip, kaip no­ri. Šio­je po­pu­lia­rio­je mai­ti­ni­mo įstai­go­je nuo se­no rin­ko­si ir te­be­si­ren­ka gau­sy­bė žmo­nių. Ar čia mais­tas pra­stas, ar ska­nus, ar ap­tar­nau­ja­ma grei­tai ir ma­lo­niai, ar už­sa­ky­mų ten­ka lauk­ti va­lan­dų va­lan­das, lai­kui bė­gant iš­aiš­kės, bet kol kas čia – pil­nas kie­mas ma­ši­nų ir dau­gy­bė pus­ry­čiau­jan­čių, pie­tau­jan­čių ar va­ka­rie­niau­jan­čių žmo­nių.