REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Sportas2018 m. Liepos 1 d. 13:45

Planetos rekordininkė S. Krupeckaitė: „Dviratis – mano aistra“ (vaizdo įrašas)

Šiauliai

Atsidėkojo. Po susitikimo „Velofanas“ Imantas Greitmanas Simonai Krupeckaitei už patarimus ir pasidalytą patirtį įteikė simbolinę „S plius“ dovaną. Elektroninių ryšių paslaugų bendrovė „S plius“ – Imanto Greitmano rėmėja ištvermės varžybose.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


43433

Tęsdami visiems žinomo „Velofano“ Imanto Greitmano pasiruošimą ilgiausioms dviračių ištvermės varžyboms Europoje, atkeliavome į Panevėžį. Čia gyvena ir treniruojasi daugkartinė pasaulio ir Europos dviračių treko čempionė Simona Krupeckaitė. Sportininkė jau nuo 12 metų mina dviratį ir pakeliui į sporto aukštumas patyrė puokštę įvairiausių emocijų – džiaugsmo, entuziazmo, išsekimo, o stovint ant prizininkų pakylos net ir nusivylimo.

Veikla, prapučianti smegenis

Šiandien S. Krupeckaitė yra nuraškiusi įvairiausių prabų medalių ir gali didžiuotis būdama planetos rekordininke. Susitikimo metu sportininkė „Etaplius“ kaip niekad atvira – aiškaus tikslo profesiniame kelyje ji jau neturi, tačiau žino: dviratis jos aistra. Klausimų sportininkei turėjo ir Imantas.

– Sporto pasaulyje esate puikiai visiems žinoma, tačiau kaip susidraugavote su šiuo sportu? Kaip ir kur prasidėjo jūsų, kaip profesionalios dviratininkės, kelias?

– Pradėjau sportuoti Utenoje. Mane pakvietė treneris Alvydas Surgautas. Kada susidraugavau su dviračiu, pasakyti sunku, galbūt ne taip jau seniai, bet jis prie manęs prilipo iš karto. Aš nuo 12 metų su dviračiu būnu kiekvieną dieną. Šiuo metu nematau savo gyvenimo be sporto. Daug kas klausia, ar man patinka važinėti dviračiu. Ir tikrai, kartais atsibosta, užsiimi kažkuo kitu, bet labai greitai vėl atsisėdi ant dviračio, pravažiuoji, ir būna taip gera. Ši veikla prapučia smegenis, atpalaiduoja. Jeigu pabandytumėte važiuoti treke kokiu 70-80 km/h greičiu, pajaustumėte, ką reiškia tikras smegenų prapūtimas. Labai labai geras jausmas.

– Kodėl pasirinkote būtent dviračių treką?

– Dviračių sporto šakas žmonės renkasi pagal individualias savybes. Vienas yra linkęs į ištvermę, kitas labiau į sprinto rungtis. Mano gyvenime sportas prasidėjo nuo plento dviračių. Vėliau ryškėjo savybės, ir treneriai dažniausiai tai pastebi bei nukreipia į vieną ar kitą pusę.

– Daugelis galėtų pagalvoti, kad jūsų treniruotės apsiriboja nuolatiniu važinėjimu velodrome, tačiau fizinis pasirengimas neretai vyksta ir kitose erdvėse?

– Treniruotės yra be galo įvairios. Žinoma, važinėjame treko trasa, tačiau neretai tenka treniruotis ir plente. Kartais plento dviračiais, o kartais ir trekui skirtais dviračiais tam tikras atkarpas važiuojame plente. Taip pat važinėjame ir kalnų dviračiais, tiek plente, tiek kalnuotomis trasomis. Labai daug laiko, apie 50 proc., praleidžiame sporto salėje, kurioje atliekame jėgos, greičio, sprogstamosios jėgos ir ištvermės treniruotes. Iš esmės – viskas priklauso nuo sezono ir pasiruošimo tam tikriems startams. Pagrindinis darbas, artimiausias mano profesijai, yra trekas, bet toli gražu velodromas nėra pagrindinė mano darbo vieta.

still0628-00004.jpg

„Už tokį didelį darbą gauni tik tiek“

– Kuris jūsų gyvenimo pasiekimas, laimėjimas ar medalis yra labiausiai įsirėžęs į atmintį?

– Turbūt ryškiausios emocijos yra likusios iš 2009 metų, iš Pruškavo (Lenkija, – aut. past.). Tada mes pasiekėme pasaulio rekordą. Bet negaliu pasakyti, kad tos emocijos yra teigiamos… Daug skirtingų emocijų tuomet sprogo. Neigiamas emocijas sukėlė nuovargis ir nusivylimas, kad už tokį didelį darbą tu gauni tik tiek. Tuo metu, kai esi ant pakylos, jautiesi lyg nugalėjęs, bet ne laimėjęs. Taip, aš nugalėjau, mes pasiekėme pasaulio rekordą, aš tapau pasaulio čempione. Bet tuo pačiu jaučiausi sutriuškinta darbo, monotonijos, treniruočių. Grįžusi namo pastačiau dviratį ir pasakiau, kad niekur juo nebevažiuosiu, nenoriu į jį žiūrėti. Sėdėjau ant sofos ir verkiau, nes reikėjo eiti į treniruotes, o tuomet man viskas buvo įkyrėję. Iš tiesų, tai, ką tu įdedi ir tai, ką gauni laimėjęs, neatperka visų pastangų. Juk tai – tik skaičiai ir tik momentas. O kitą dieną vėl viskas prasideda iš naujo.

still0628-00007.jpg

– O koks jūsų tikslas dabar? Jau tapote ir Europos, ir pasaulio čempione. Ko dar būtų galima norėti?

– Šiuo metu neturiu jokio tikslo. Aš tiesiog plaukiu. Mane tiesiog veža dviratis, tai mano aistra. Taip, galbūt norėčiau tapti olimpine čempione, bet suprantu, kad man šiuo metu tai yra tas pats, kas nuskristi į Marsą. Realu, tačiau labai tolima.

„Palaikau Imantą, bet šiek tiek išgyvenu“

– Galbūt ketinate tapti trenere?

– Gal ir būtų įdomu tapti trenere. Tik nežinau, su kuo galėčiau dirbti – vaikais ar šio sporto veteranais. Dirbti su jaunimu, paaugliais, yra be galo nuobodu, nes juos reikia stumti, „spardyti“, su jais reikia pyktis. Galbūt geriau treniruočiau vaikus, nes jie yra imlūs ir viskas jiems įdomu. Aš visą gyvenimą buvau maksimalistė, manęs netenkino trečia vieta pasaulio čempionate, todėl dirbti su žmonėmis, kurie yra vidutiniokai, man būtų be galo sunku.

– Kas dar be fizinio pasirengimo svarbu dviratininkui, besiruošiančiam varžyboms? Ar svarbūs psichologiniai veiksniai?

Simona:

– Jeigu kalbėtume būtent apie Imantą, apie ilgas distancijas, būtų galima paminėti techniką, patogumą, trukdžius, lūžius, medžiagų atsistatymą organizme, o tuomet jau ir psichologiją. Be abejo, kiekvienam šio sporto atstovui yra svarbu patogus dviratis. Pats dviratis turi būti tvarkingas, tačiau reikia mokėti ir jį susitvarkyti, turėti atsarginių detalių arba planą, kaip išsisuksi iš padėties jų neturėdamas. O psichologinis pasiruošimas yra kiekvieno žmogaus individuali savybė. Mano patarimas Imantui – nesistengti peršokti per save. Nugalėti save kiekvieną kartą reikia, bet peršokti per save nereikia, nes po to bus vis sunkiau.

Imantas:

– Manau, kad dviratininkas turėtų mokėti būti vienas. Jeigu tik skaičiuosi kilometrus, kiek tau liko, tuomet tikrai išprotėsi. Savo kelionėje dviračiu iš Šiaulių į Parnu (Estija, – aut. past.) irgi teko ilgokai pabūti su savimi. Atrodo, šnekiesi su savimi, planuoji, kur sustosi ir panašiai.

Simona:

– Reikia mokėti atsiriboti. Galima turėti ausinuką muzikai klausyti, galima audio knygą klausyti. Tas fonas labai gerai leidžia atsiriboti nuo zvimbiančių automobilių ir monotoniško medžių vaizdo.

– Imantas nėra profesionalus sportininkas, tačiau išsikėlė sau nemenką iššūkį: dalyvauti dviračių ištvermės varžybose „Northcape4000“, kurios prasidės Italijoje ir baigsis šiauriausiame Norvegijos taške. 4 200 kilometrų be pašalinių pagalbos ir trys savaitės buvimo su savimi. Kaip vertinate tokį Imanto tikslą?

Simona:

– Tikslas labai realus ir „fainas“. Aš labai palaikau tave, Imantai, bet šiek tiek išgyvenu. Manau, kad šiame žygyje įgysi labai daug patirties. Tegul tau tai atneša kiek tik įmanoma daugiau malonių jausmų. Pažink save, savo galimybes ir emocijas. Tai nuostabus iššūkis. Jeigu turėčiau laiko, galbūt irgi ryžčiausi tokiam poelgiui. Tai nėra kvailystė ar kažkas neįmanomo. Manau, kad prie šių varžybų galėtų prisijungti kur kas daugiau žmonių. Skambink dieną naktį – duosim patarimų!

Daugiau naujienų rasite feisbuko puslapyje „Velofanas“.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA