REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gamta2020 m. Spalio 6 d. 21:15

Pietiniame Marso ašigalyje rado dar daugiau vandens: gali knibždėti gyvybė

Pasaulis

© J. COWART/FU BERLIN/DLR/ESA

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt


148753

Mokslininkai Marse, po pietinio ašigalio ledo danga, aptiko trijų sūraus skysto vandens ežerų klasterį, kurių kiekvieno skersmuo siekia apie 10 km.

Tarptautinė mokslininkų komanda analizavo radarų duomenis iš MARSIS, mokslinio instrumento esančio Europos kosmoso agentūros (ESA) erdvėlaivyje „Mars Express“.

Ši technologija naudojasi radijo bangų pliūpsniais, kurių pagalba atvaizduojamos palaidotos geologinės struktūros, panašiai kaip „seisminė žvalgyba“ padeda prognozuoti žemės drebėjimus.

Mokslininkai atrado sūrius ežerus, turinčius potencialo ekstremaliose sąlygose palaikyti mikrobines gyvybės formas, Ultimi Scopuli regione netoli pietinio Raudonosios planetos ašigalio. 

Mikrobines gyvybės formas ežeruose gali sudaryti ir ekstremofilai, galintys išgyventi intensyvų karštį, labai rūgštingą aplinką, ekstremalų slėgį ir šaltį.

Naujasis atradimas yra pirmasis „ateiviškas“ vanduo, kuris Raudonojoje planetoje buvo atrastas nuo 2018 metų, kuomet po pietinio Marso ašigalio ledo danga buvo atrastas pirmasis istorijoje ežeras.

2018 atradimas buvo pirmasis įrodymas, kad ir šiandien Marse egzistuoja skysto pavidalo vanduo, ką mokslininkai vadina idealia vieta mikrobinei gyvybei augti.

Mokslininkų teigimu naujieji ežerai tame pačiame regione yra ženklas, kad netoliese yra kitų drėgnų teritorijų.

„Vieno poledyninio ežero egzistavimas gali būti siejamas su išskirtinėmis sąlygomis, tokiomis kaip po ledo danga esantis ugnikalnis,“ – sakė Roberto Orosei, pagrindinis MARSIS eksperimento tyrėjas. „Tačiau visos ežerų sistemos atradimas reiškia, kad jų formacijos procesas yra ganėtinai paprastas ir dažnas. Panašu, kad šie ežerai egzistavo didesnę Marso istorijos dalį. Dėl šios priežasties jie vis dar galėjo išlaikyti bet kokios gyvybės formos, galėjusios išsivystyti kuomet Marsas turėjo tankią atmosferą, švelnesnį klimatą ir skystą vandenį paviršiuje, kaip ankstyvojoje Žemės egzistencijoje, pėdsakus.“

Trys naujai atrasti vandens telkiniai atrodo esantys atskiri ir fiziškai nesusieti, teigė tyrimo bendraautorius, dr. Angelo Pio Rossi iš Jacobs universiteto Brėmene, Vokietijoje.

Naujieji vandens telkiniai buvo atrasti naudojantis duomenimis iš Europos kosmoso agentūros „Mars Express“ zondo, kuris skriejo aplink Raudonąją planetą nuo pat 2003 metų, o duomenis ėmė rinkti 2005 metų vasarą. Kad ištirtų  planetos poliarines ledo dangas mokslininkai pasinaudojo zondo „Mars Advanced Radar for Subsurface and Ionosphere Sounding“ (MARSIS) instrumentu.
Įrenginys siunčia radarų signalus, kurie įsiskverbia per ledą esantį planetos paviršiuje ir matuoja kaip radijo bangos plinta ir atsispindi atgal į zondą.

Ši metodologija yra dažnai naudojama radarų tyrimams polediniuose ežeruose Antarktidoje, Kanadoje ir Grenlandijoje.

Naujųjų ežerų gylis nuo paviršiaus siekia apie 1,5 km.

Poledinio skysto vandens aptikimas Ultimi Scopuli regione 2018 metais įplieskė viltis, kad Marso polių regione esančiame skystame vandenyje egzistuoja nežemiškos gyvybės formos.

MARSIS aptiko storą stipraus atsispindėjimo teritoriją po Pietų polio nuosėdų sluoksniu (angl. South Polar Layered Deposits) – stora ašigalio poliarine danga, suformuota iš ledo ir dulkių sluoksnių.

Šis iš pradžių atrastas ežeras apima 20 km plotį ir po žeme yra palaidotas beveik 1,5 km gylyje.

Po šio pareiškimo paskelbimo sekė pastangos patvirtinti pirminius atradimus ir labiau suprasti sąlygas, kurios leistų skystam vandeniui išsilaikyti po Marso pietų ašigalio ledo danga.

Dabar nauji ir seni MARSIS duomenys atskleidė šių trijų ežerų regiono egzistavimą, tačiau nėra žinoma ar jie yra susieti su ežeru, kuris buvo atrastas 2018 metais.

Šiuo metu egzistuojančių technologijų nepakanka prasiskverbti pakankamai giliai, kad pasiektų ežere esantį skystą vandenį.

Sūrūs tirpalai, tokie kaip vanduo pietiniame Marso ašigalyje, Žemėje skystą pavidalą išlaiko net tuomet, kai temperatūros pasiekia gerokai žemesnį lygį nei užšalimo. Dėl to sūrūs telkiniai buvo laikomi labiausiai tikėtina skysto vandens vieta Marse, kur vidutinė temperatūra siekia apie –60°C.

„Šie eksperimentai pademonstravo, kad sūrus vanduo gali išsilaikyti geologiškai žymius laikotarpius, net kuomet temperatūros įprastos Marso polių regionams yra gerokai žemiau gėlo vandens užšalimo temperatūros,“ – sakė tyrimo autorė Graziella Caprarelli iš Pietinio Kvinslando universiteto.
„Dėl to, mes manome, kad bet koks poledinio vandens formavimosi ir išsilaikymo po poliarinėmis ledo dangomis procesas reikalauja, kad skystis pasižymėtų dideliu druskingumu.“

Teigiama, kad būsimos Marso misijos turėtų taikytis į šį regioną, kad surinktų eksperimentinius duomenis apie bazinę hidrologinę sistemą, jos chemiją ir astrobiologinio aktyvumo pėdsakus.

Papildomų poledinio vandens telkinių atradimas ir jų sudėties bei astrobiologinio potencialo nustatymas yra sekantis tyrimo etapas.

Gismeteo.lt 



REDAKCIJA REKOMENDUOJA