Angle down Atgal

„Pieštuvėnai – su gražiu Alšios ežeru ir rūpestingais kaimynais“…

Koks gi gyvenimas už miesto? Koks jis, kai palikę laikinąją sostinę Kauną, kur dirbo bei gyveno, Zita ir Vytas Viselgai gyvenimą kuria tame krašte, kurį mes, vietiniai, įvardijame kaip širdžiai brangų kampelį, kuris lyg toje dainoje, vienintelis vilioja namo, vis namo?…

Prieš penkerius metus Pieštuvėnuose apsigyveno Zita ir Vytas. „Pieštuvėnai Pieštuvėnai su gražiu Alšios ežeru ir rūpestingais kaimynais, – taip trumpai savo pasirinkimą gyventi būtent šioje sodyboje apibūdina Viselgai. Jie abu – dzūkai, gimę, augę, mokyklas baigę netoli viena kitos esančiose Dzūkijos krašto vietovėse. Visas akimirkas – nuo sodybos, kurios ilgai ieškojo ir galiausiai nupirko – iki gyvenimo šiandien – labai gražiai „sudėjo“ į atskirus kiekvienų metų albumus. Pradžia – 2016-aisiais.
Saulėtą žiemos dieną, laikydamiesi karantininių taisyklių, maloniai pasikalbėjome jaukiame jų kieme, prie svetingo stalo. Zita vertė nuotraukų albumus, kurie yra tarsi jųdviejų su Vytu gyvenimo čia metraštis. Šalia ant stalo puikavosi ir gražus kūrybiškai puoštas tortas su skaičiais iš jau spėtų užpūsti, sugalvojus norą, žvakelių, bei gražių vienodų paukščių ant to paties obuolio nutūpusių. O ir nuotrauka, kurioje šeimininkas skina obuolius nuo obels iš pačių sodinto sodo – simboliškai graži – nauji sodybos gyventojai augina jau savo sodą. „Sodybą užrodė Leonas. Daug buvo netvarkos, krūmų, žolių, langai išdaužyti. Na, bet viską dirbant, galima sutvarkyti, – sako Vytas. Pasak Zitos, užauginus tris dukras jiems norėjosi daugiau laiko praleisti gamtoje ir sukurti jaukią vietą, kur galėtų smagiai laiką leisti dukros, žentai, anūkai. Pieštuvėnai – pats tas. Ir vaikams iš Druskininkų ar Vilniaus netoli tėvus aplankyti, šašlykų paragauti, pasimaudyti ar valtele pasiplaukioti Alšios ežere“.
Zita ir Vytas džiaugiasi, kad jie apsupti gerų kaimynų: „Vidas talkina visada; kaimynas Albinas su barankų „karoliais“, užsukęs sako, kad susipažinti reikia. Jis daug ką gražaus iš medžio gamina, drožinėja, dovanų atneša. Kaime likusi sena tradicija skalbinius perskalauti ežero vandeniu. Dažnai Ona traukia vežimėlį su skalbiniais. Man ji parenka įvairių žolelių: ir čiobrelių, ir pelyno, sako pasisodyk – turėsi. Antanas visada padės statybų ar remonto klausimais, Vytas – langus, duris pagamins. O vakare, kai po darbų lauke prisėdi, pasklinda Vidos daina ir akordeono akordai. Argi tai nenuostabu? Muzikos garsai sklinda į tolį, kartu į sielą atnešdami pamąstymus, ramybę. Štai, kitoje pusėje kelio – Jono namas kyla į dangų su gražiu vainiku ant „krekvų“. O Onos sūrių, varškės, sviesto skanumas!!! Pavydėtų ne vienas, ji visus mus maitina – valgom ir glostom pilvelius, – taip nuoširdžiai vienas kitą papildydami apie kaimynus atsiliepia naujakuriai. „Tai ko gi nesidžiaugti kaime. Tiesiog nuostabu. Dirbk ir netingėk. Užsiaugini daržovių, obuolių, o jeigu ko neturi – kaimynas pagelbės, – įsitikinę jiedu tęsdami kalbą apie šalia gyvenančius. – Kiekvieną dieną Elena eina šerti šuniuką ir sako, reikia mankštintis, netingėti, o jau netoli 80-ties. Janina ožkeles augina, pavaišina sūriu, pienu. Ji pas daktarus nevažinėja ir sako, kam tie daktarai, aš pas juos trisdešimt metų nebuvau. Ona visada ranka pamojuos, nusišypsos. Tai tau ir aštuoniasdešimtmetės! Žvalios, rūpestingos. Taip ir džiaugiamės, kad esame kaime, apsupti žmonių. O kas užeitų į butą?“, – retoriškai klausia ir pasidžiaugia gražia žiema su pusnimis, seniu besmegeniu ir gražiomis kurapkėlėmis. Jos sukasi kieme, lesa. Ne tokios ir bailios, – sako Zita. – Sutupia į krūvelę, o viena saugo. Iš kur jos taip moka? Kėkštai atsargesni, palesa iš ryto ir nuskrenda…
Užklausus, kas gi juos iš miesto parvedė gyvent į kaimą, pasakoja, kad galbūt įtakos turėjo ir tai, kad netoliese, Trakelių kaime, gyvena brolis. Jo šeima pirma atsikraustė gyventi į kaimą. „Ir mus sužavėjo kaimo gyvenimas“, – tvirtina išpuoselėtos sodybos šeimininkai, neatsitvėrę nuo žmonių aukšta tvora, o patys dažnai pirmi rodantys iniciatyvą su jais pabendrauti, pagelbėti, pyragu pavaišinti. Prisiminė gražų bendrą visų darbą prie ežero, kaip žmonės noriai dirbo, jiems padarius pradžią. Įsijungė ir gyvenvietės moterys, gėles sodino, vyrai persirengimo kabiną pastatė, suoliuką, laiptus… O jei kam kilo ranka kažką sulaužyti ar sudeginti, reikia tikėtis, kad tai ne vietinių kaimo žmonių darbas, o pravažiuojančiųjų, kurie vasarą galbūt pasitaisys ir patys ką nors gražaus sukurs…
– Abu džiaugiamės, kad esame kaime, saugome palikimo gautą tują, rožę, alyvų krūmą. Patys sodinome savo sodą, krūmus, serbentus, avietes. Atrodo, kad mes čia seniai gyvename, nors Pieštuvėnuose prabėgo tik penkeri metai, o mūsų santuokai – 45-eri. Auginame gėles. Atrodo, jų reikia daug ir įvairių. Kai vakare užkuri židinį, dega ugnelė, šildo, gali apie daug ką pamąstyti, pasvajoti… Esame dėkingi šalia gyvenantiems kaimynams, – sako pasirinkimu gyventi kaimo sodyboje besidžiaugiantys Zita ir Vytas.
Zita gi sako, kad labai gražus gyvenimas už miesto: „Atsikeli ryti iš laškos ir laki in ežerų. Paplaukioji, paklausai paukščių čiulbesio ir tep per dzien kelis rozus, kol ruduva užpuola iki lapkričio mėnasio. Kai pas Sigucy, brolį, ruošiuosi važiuoti, tai priraunu morkvų, cviklukų, cibulių ir dar krapų, pertuškų, kad sveiki būtų. Pas kaimynkas nulakiu su ragaišio kūsnuku arba bliūduku košelėnos, o jos man – kiaušinukų. Ir vėl kepu, ir pas jas lakiu, reikia paklaust, kap sveikata, ar ko netrūksta. O kokia dzidelė tėvelio, (taip vadina vyrą Vytą), lydeka, (surandam nuotrauką, bebaigiant versti nuotraukų albumus). Tokia ji dzidelė, kad vos balijon lindo. Labai mėgsta jis su kaimynu Vidmantu pažvejoti“, – neužmiršta dzūkiška tarme dar ilgai mintimis dalinasi Zita. Ji ir Vytas dar aprodo per praeitą šiltą žiemą paties vyro rankomis pastatytą, brangiais atminties daiktais ir Zitos rankdarbiais išpuoštą lauko pavėsinę, panašią į dailų namelį, kuriame iškart įėjus jauti šiltų jaukių namų dvasią. Kaip kad ir jųdviejų kieme ar prie jaukaus židinio namuose. Labai norisi linkėti, kad niekados negestų jų kuriama ugnelė, širdžių šiluma vienas kitam, artimiesiems ir, žinoma, kaimynams…
Palma Pugačiauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite