Europos studentų teisininkų asociacijos Lietuvos nacionalinė grupė ELSA Lietuva surengė virtualią konferenciją „Persekiojimas (stalking): kriminalizuoti ar ignoruoti?“ Jos metu diskutavę teisininkai, politikai ir žmogaus teisių gynėjai vieningai sutarė, kad Lietuva – viena paskutinių ES šalių, kurioje persekiotojai faktiškai niekaip nebaudžiami. Šią problemą galėtų išspręsti Stambulo konvencijos ratifikavimas, tačiau, pasak Seimo narės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, tam trūksta politinės valios.

Remiantis statistikos duomenimis, apie 7 proc. pasaulio žmonių yra persekiojami. O išmaniųjų technologijų platus naudojimas šią problemą dar labiau apsunkina, kadangi tai yra lengviausias būdas persekiotojui sekti savo auką.

ES pagrindinių teisių agentūros (FRA) atlikto tyrimo rezultatai dar labiau neramina: 18 proc. moterų yra patyrusios persekiojimą, o net 74 proc. tokių atvejų nepatenka į teisėsaugos institucijų akiratį.

V. Čmilytė-Nielsen konferencijos metu pasakojo, kad tiesiogiai į ją kreipiasi ne viena persekiojimo auka. Dažniausiai tai būna smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys.

Net ištrūkus iš smurtautojo gniaužtų joms tenka patirti psichologinį spaudimą ir persekiojimą, kuris policijos pareigūnų švelniai įvardijamas „bandymu susitaikyti“.

Su tokiais „bandymais susitaikyti“ susidūrė ir Alfa.lt skaitytoja Raimonda (vardas pakeistas – red. past.). Moters teigimu, visi kreipimaisi į policiją atsitrenkdavo į neatremiamą argumentą: ji turi pateikti įrodymus, kad grasinama mirtimi arba fiziniu susidorojimu. Priešingu atveju nieko negalima padaryti.

„Su buvusiu draugu buvome kartu kiek daugiau nei metus, iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vėliau ėmiau pastebėti agresijos priepuolius, neadekvatų elgesį, vargino ir nuolatinės pavydo scenos. Labai pavargau nuo tų santykių, todėl, kai jis pakėlė prieš mane ranką, tai buvo paskutinis lašas ir nusprendžiau skirtis. Tada ir prasidėjo visas „cirkas“, – pradeda pasakojimą moteris.

Ji prisimena, kad, vos išsikrausčiusi iš kartu nuomoto būsto, ji kurį laiką gyveno pas tėvus, o buvęs draugas net nesirodė. Vėliau ėmė siųsti gėlių puokštes ir SMS žinutes su atsiprašymais, tačiau mergina nereagavo ir taikytis nenorėjo, vietoje to išsinuomojo butą ir tikėjosi pradėti gyvenimą iš naujo.

„Vos įsikrausčiau, jis per bendrus pažįstamus sužinojo, kur gyvenu. Pradėjo važinėti prie mano laiptinės ir tiesiog sėdėti mašinoje po kelias valandas, sekti, ką darau, kur einu, su kuo, kada grįžtu namo. Kiekvieną kartą man praeinant pro šalį šaukdavo, kad turiu pas jį grįžti, kad dar pasigailėsiu. Nuo to, kad bandžiau jį ignoruoti, siuto dar labiau – ėmė šūkauti šlykščius žodžius, kaimynams ir aplinkiniams šaukti, kad gyvena šalia narkomanės ir prostitutės“, – kraupią istoriją atsimena Raimonda.

Moteris nutarė ieškoti pagalbos ir kreipėsi į policijos pareigūnus, tačiau iš jų išgirdo, kad nubausti buvusio draugu jie niekaip negali.

„Man pasakė: ponia, ko jūs norite? Jūs juk nesumušta, neturite žinučių, kur jums būtų grasinama mirtimi. Na, sėdi jis po jūsų langais automobilyje ir tegul sėdi – nekreipkite dėmesio“, – pareigūnų patarimą prisimena Raimonda.

„Supratęs, kad viskas jam taip lengvai „praslysta“, jis įsidrąsino dar labiau – ėmė krėsti protu nesuvokiamus dalykus. Paeidavo kiek toliau nuo mano namo ir atsigulęs ant gatvės apsimesdavo, kad jam bloga. Praeiviai iškviesdavo greitąją – juk ne koks bomžas, o normalus tvarkingas vyras guli. Atvažiavę medikai klausdavo, kas nutiko, o jis prašydavo, kad palydėtų namo, nes tiesiog apalpo. Ir pasakydavo mano adresą. Įsivaizduojate – atidarau duris, o ten atveda „gražuolį“, kai bandau medikams sakyti, kad jis čia negyvena, jis puola ant kelių ir apsipylęs ašaromis prašo įleisti. Medikai mane irgi bando įkalbėti, na, maždaug apsipykote, visiems pasitaiko, įsileiskite į namus. Ir taip – ne kartą ir ne du“, – kraupias detales pasakoja moteris.

Vadovybės apsaugos departamento (VAD) Kriminalinės žvalgybos valdybos K1 skyriaus vyr. specialistė psichologė Emilija Garbaliauskaitė sako, kad tokių atvejų kaip Raimondos – daugybė. Konferencijos metu pateikta statistika iškalbinga: apie 10 proc. įvairiausių susijusių apklausų dalyviai yra patyrę vienokį ar kitokį persekiojimą, vidutiniškai persekiojimas trunka apie dvejus metus, tačiau kartais gali užsitęsti net iki kelių dešimtmečių. Vienas iš trijų persekiojimo atvejų gali pereiti prie fizinio smurto, o kai kuriais skaičiavimais, net trys iš keturių esamo ar buvusio partnerio nužudytų moterų prieš tai buvo jo persekiojamos.

Svarstant, ar reikia kriminalizuoti persekiojimą, VU Teisės fakulteto lektorius ir baudžiamosios teisės specialistas Justinas Namavičius aiškino, kad mūsų šalyje tai galbūt ir nebūtų labai tikslinga, nes baudžiamasis procesas gali gerokai užsitęsti, tačiau, jei būtų įmanoma persekiotojus varžyti piniginėmis baudomis, kai už kiekvieną skambutį, žinutę ar panašią įkyraus dėmesio apraišką jie turėtų sumokėti atitinkamo dydžio baudą, tai galėtų paskatinti nustoti taip elgtis.

„Klausimas, ar mes norime nubausti, ar padėti. Gali būti skiriama bauda, pavyzdžiui, už kiekvieną bauginantį skambutį duoti po baudą. Gal tai paskatintų persekiotoją keisti elgesį?“ – svarstė J. Namavičius.

Su tuo nesutinka V. Čmilytė-Nielsen. Jos teigimu, jei žmogus galėtų už fizinį ar psichologinį persekiojimą atsipirkti pinigais, t. y. tiesiog sumokėdamas baudą, tai būtų neteisinga, nes pats persekiojimas yra žmogaus orumo pažeidimas, kuris neturėtų ir negalėtų būti įvertintas kažkokia pinigų suma.

Pasaulyje jau kurį laiką žinoma JAV praktika, kai persekiojimą patiriantys asmenys gali reikalauti orderio nesiartinti prie jų tam tikru atstumu, Lietuvoje kol kas netaikoma.

V. Čmilytė-Nielsen sako, kad diskusijos apie apsaugos orderius Lietuvoje vyko ne kartą, tačiau konkretūs įstatymų projektai kol kas dar nėra kuriami, nes vis dar sulaukia labai daug kritikos.

Persekiotojų nebaudžiamumo problemą galėtų padėti išspręsti Stambulo konvencijos ratifikavimas, tačiau Lietuva – viena paskutinių ES valstybių, neskubanti to daryti.

„Lietuva yra pasirašiusi Stambulo konvenciją, ir vienas iš straipsnių kalba ir apie persekiojimą. Tačiau ši konvencija Lietuvoje dar nėra ratifikuota, o mes esame viena iš nedaugelio ES šalių, kur persekiojimas nėra kriminalizuotas.

Kreipėmės į Seimo valdybą, prašydami sudaryti darbo grupę, su kuria bandėme rasti sprendimą, kaip būtų galima padėti pagerinti šią situaciją. Idealaus sprendimo, kuris vienodai tiktų visoms institucijoms, mums nepavyko rasti“, – apgailestavo parlamentarė.

Pastebėjus persekiojamąjį elgesį svarbu nelikti vienam ir kreiptis pagalbos – bendrai sutarė visi diskusijos dalyviai. Susidūrusiems su panašiu elgesiu gali pagelbėti šioje sferoje dirbančios visuomeninės organizacijos – www.persekiojimuistop.lt viena jų.

Alfa.lt