A. Staponkaus nuotr.
Angle down Atgal

„(P)aukštis“ - Editos Sūdžiūtės mokinių dūmais pieštų paukščių paroda

Kasmet kovo 10-ąją Lietuvoje minima keturiasdešimties paukščių diena. Sakoma, tą dieną jau būna parskridę maždaug tiek paukščių rūšių. Šiaulių viešosios P. Višinskio bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje, vakar atidaryta paroda (P)aukštis, skirta šiai dienai paminėti. Parodoje eksponuojama 30 ant popieriaus dūmais pieštų paukščių.

Tai menininkės, pedagogės Editos Sūdžiūtės studiją – Dailės Namus lankančių vaikų (nuo šešerių iki septyniolikos metų) kūryba. Lankytojus salėje pasitiko įvairūs paukščių garsai, o parodos atidarymo metu, mostelėdamas į šalia esančias knygų lentynas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis minėjo: „šiose knygose tokių paukščių nerasite, čia ir tokios technikos nėra – vakai praturtino ornitologijos pasaulį unikaliomis paukščių gyvybės formomis – kiekvienas su savo charakteriu, temperamentu."

Edita Sūdžiūtė taip pat mini, kad kūrėjai nesistengė atkartoti konkrečios paukščio rūšies ir piešti tikroviškai. Šioje parodoje ji kvietė ieškoti kitokių meninių vertybių: faktūros, formos, subtilumo, lengvo sparno mosto, juvelyriško paviršiaus, nuotaikos, charakterio, nuoširdumo ir... paukščių pieno. Turėdama omenyje ne tik saldainius: „Nors paukščių pienas tikrovėje neegzistuoja, tačiau legendos byloja, kad rojaus paukščiai juo vis dėlto maitino savo vaikus. Taip pat buvo teigiama, kad žmogus, kuriam pavyks paragauti šio gėrimo, įgis super galių. Nuo tada frazė „paukščių pienas" reiškia ką nors neįtikėtina. Panašiai skamba ir piešimas dūmais – technika, kuriasukurtiparodoje eksponuojami darbai." Atidarant parodą, vadovė į vaikus kreipėsi, kaip į žvaigždes, teigdama, kad jie šį vakarą tokie ir yra, todėl turi paragauti žvaigždės skonio ir ant kaklo užkabino po glazūruotą žvaigždę – sausainį – dabar dar visi jus ir atpažins – pridūrė ji, taip pat kiekvienam įteikdama ir po garsiausiai čiulbantį paukštį – ledinuką Gaidelis.

Atidarymą užbaigė muzikos skambesys. "Paprastai, atidarymuose kas nors groja, - sakė Edita, - bet aš nieko nepakviečiau. Pagrosime mes patys- tie, kurie piešėme. Aš pati palikusi mokytojos statusą, pereisiu į mokinės ir pagrosiu kartu su vaikais, kurie kitose mokyklose turi savo muzikos mokytojus, taip pat, kaip ir aš."

Parodos aprašyme Edita Sūdžiūtė mąsto: „O ką bendro turi piešimas pirštu ant rasoto lango stiklo, ant dulkėto ar suodino paviršiaus, pagaliuku ant smėlio ar kreidelėmis ant asfalto? Visa tai neturi išliekamosios vertės, bet labai mėgiama vaikų ir pamiršta suaugusių. O juk kiekviename iš mūsų gyvena arba miega vidinis vaikas. Smalsus, drąsus, kūrybiškas tyrinėtojas, mokantis džiaugtis viskuo, ką sukuria, o sukuria kartais viską iš nieko.

Piešiant dūmais, kitaip, nei ant rasoto lango ar smėlio, džiugina ne tik procesas, bet ir išliekamoji vertė. Nes piešinį įmanoma užfiksuoti, netgi įrėminti, kaip paveikslą. Ši technika dar vadinama fumažu. (pranc. Fumage – (mėsos) rūkymas). Pavadinimą XX a. pirmoje pusėje pirmą kartą pavartojo austrų siurrealistas W. Paalenas. Siurrealistai techniką išpopuliarino, tačiau pasitelkdavo ją atsitiktiniams efektams savo drobėse išgauti. Mes piešdami dūmais kuriame kitaip – ne atsitiktinį vaizdą, o išbaigtus konkrečius objektus. Šiuo atveju – paukščius.

Paukščių ir dūmų prigimtis turi panašumų. Ir vieni, ir kiti yra laisvi ir ne(su)varžomi. Pabandykite rankomis pagauti nors vieną paukštį, nors vieną dūmą. Rankos liks tuščios. Tačiau dūmais pagauti paukštį įmanoma. Ir greitis čia nereikalingas. Tik drąsa ir vaizduotė. Kiekvienas paukštis turi savo aukštį, kiekvienas aukštis turi savo paukštį. "

Paukščio temą atidarymo metu papildė aktorės Monikos Šaltytės skaitomas Daivos Čepauskaitės eilėraštis "Paukščių turguje" .

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite