REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2021 m. Rugsėjo 13 d. 11:13

Pasvalio vėliava – Kazbeko viršukalnėje

Panevėžys

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt


187757

Prieš trejus metus rašėme apie tai, kaip mūsų kraštietis Linas Dobkevičius įkopė į Lobuche East viršukalnę Himalajuose ir 6119 metrų aukštyje iškėlė Pasvalio vėliavą. 

Šiemet pasvaliečio taikinyje atsidūrė Sakartvelo viršukalnė Kazbekas. Jūsų dėmesiui – Lino Dobkevičiaus pasakojimas apie rugpjūčio pabaigoje vykusį kopimą. 

Nesvarbu, kelintą kartą kopi į kalnus, jie visuomet suteikia naujų nepakartojamų įspūdžių. Tad nors šių metų ekspedicija buvo kiek paprastesnė, tačiau tikrai ne mažiau įspūdinga. 

Kai „sergi kalnais“, vos ima dilti vieni įspūdžiai, tave iš karto užvaldo naujų nuotykių troškimas. Šių metų kryptis – 5047 m Kazbekas – gražiausia Sakartvelo viršukalnė, esanti netoli sienos su Rusija. 

Nors pats kopimas į kalną nebuvo techniškai sudėtingas, tačiau daug fizinių ir valios pastangų jis tikrai reikalavo. 

Pirmosios dvi dienos buvo skirtos lėtam kopimui į 3560 m aukštyje esančią bazinę stovyklą, vietinių vadinamą „Meteo station“.

Didžiausias pirmų dienų iššūkis – kuprinės svoris. Kadangi pačiam teko nešti didžiąją dalį būtiniausių daiktų – miegmaišį, gultą, virtuvės įrankius, maistą, vandenį, drabužius – kuprinė svėrė daugiau nei 14 kg. Žemiškomis sąlygomis tai neatrodytų sunkus krovinys, tačiau kylant aukštyn, kada pradeda retėti oras, kai kiekvienas žingsnis reikalauja gero fizinio pasirengimo, net ir gramas tampa reikšmingas. 

Profesionalūs alpinistai neša 20 kg ir daugiau sveriančią mantą, bet tam jie būna gerai pasirengę. Nors fiziškai ruošiausi šiai kelionei, man asmeniškai toks krūvis lėmė ne tik daug išlieto prakaito, bet ir nuolat lydėjusį skausmingą kojų raumenų mėšlungį. Tačiau kalnuose, kaip ir kovos mūšyje, – kiekvienas atsako pats už save. 

Tiesa, reikėtų paminėti, jog nuo starto vietos iki bazinės stovyklos kopimo įrangą, papildomas maisto atsargas užgabeno arkliai. Jie gali nešti apie 60 kg svorį, tad kalnuose yra nepamainomi. 

Kopimą pradėjome apytikriai 2170 m aukštyje. Pirmoji stovyklavietė buvo įkurta 3100 m aukštyje. Antrą dieną, kertant Gargeti ledyną, pasiekėme „Meteo station“. 

Šioje stovyklavietėje įsikuriama ilgesniam laikui ir ruošiamasi galutiniam viršukalnės šturmui. Čia yra pastatas su didele virtuve, kur galima pasislėpti nuo kalnus neretai užklumpančio stipraus vėjo, lietaus ar sniego. 

Išrankesni gali užsisakyti nakvynę, kurios pagrindinis patogumas – medinė lova ir storos sienos, apsaugančios nuo gamtos reiškinių, kuriuos gali tekti patirti gyvenant palapinėje. Kaip bebūtų, didžioji dalis atvykstančiųjų įsikuria būtent palapinėse. Mano vizito metu jų buvo galima priskaičiuoti kone pusę šimto. 

Čia pat galima rasti ir medicininės pagalbos punktą, kuris veikia visą sezoną. Kadangi čia atvyksta alpinistų iš viso pasaulio, neretai vienam ar kitam prireikia pagalbos. 

Įprastų patogumų stovyklavietėje tikėtis neverta. Mityba pasirūpinti privalai pats, tad ypač populiaru atvykti su specialiais greitai paruošiamo maisto paketais. Vanduo tiekiamas iš kalnų šaltinio, tačiau gerti jį nevirintą – nerekomenduojama. 

Sudėtingiausias ir visiems didžiausią iššūkį kėlęs dalykas buvo… tualetas. Visoje stovyklavietėje buvo tik viena „būdelė“, tad pasirinkimai visiems tik du – arba sukaupus visą drąsą lįsti į ją, arba ieškoti atokaus kampo tarp uolų. Pastarasis variantas galbūt pasirodys patrauklesnis, tačiau reikia nepamiršti, kad aplinkui nuolat zuja didžiulis būrys keliautojų ir surasti tokį kampelį nėra paprasta. Be to, norą „atsiduoti gamtai“ dažnai malšindavo ir atšiaurūs, lediniai vėjai. Reikalas sudėtingas, bet visi vienaip ar kitaip jį sugeba išspręsti. 

Atvykus ir įsikūrus „Meteo station“, kita diena buvo paskirta poilsiui ir aklimatizacijai. Aklimatizacija yra reikalinga tam, jog organizmas galėtų adaptuotis prie išretėjusio oro, deguonies stygiaus, širdis prisitaikytų prie padidėjusio krūvio. Tądien kopėme tuščiomis kuprinėmis į maždaug 4000 m aukštį ir praleidę pusvalandį grįžom į stovyklavietę. 

Didžioji kopimo akimirka išmušė 1 valandą nakties. 27 ekspedicijos dalyviai iš Lenkijos, Olandijos, Vokietijos, Amerikos ir aš, vienintelis lietuvis, po griežtų instrukcijų buvom suskirstyti į grupeles po tris. Kiekviena grupelė turėjo savo vadą. 

Naktis pasitaikė ypač palanki, buvo ganėtinai šilta, jokio vėjo ir giedras dangus. Spengiančioje kalnų tyloje, žybsint daugybei prie galvų pritvirtintų žibintų, ekspedicija pajudėjo viršukalnės link. 

Iš pradžių eiti tarp uolų ir ledynų vedančiu keliu buvo smagu. Tačiau netrukus pradėjau jausti, kaip aukštis ir deguonies stygius pamažu atima jėgas, o sąlyginai lengva kuprinė, kurioje buvo tik vanduo ir papildoma šilta apranga, su kiekvienu žingsniu vis labiau slegia pečius. 

Po kelių valandų pasiekėme sniego šlaitą. Čia teko apsirengti šiltas striukes, prisitvirtinti alpinistines „kates“. Toliau – regis, nesibaigiantis, ilgas, lėtas ir alinantis kopimas viršūnės link. 

Prisipažinsiu, buvo ne viena akimirka, kai atrodė, jog toliau eiti nebeįmanoma: trūko deguonies, širdis plakė kaip pašėlus, jautėsi aukštumų sukeltas galvos skausmas. Tačiau vedlys labai retai arba iš viso neleido ilgėliau atsipūsti – reikėjo laikytis numatyto kopimo grafiko, o ir raumenų atvėsimas nėra naudingas sėkmingam rezultatui. 

Svarbu suprasti, jog visada stengiamasi kopti kiek įmanoma anksčiau, kol nepakyla saulė, nes jos spinduliai apsunkina kopimą, be to, atsiranda sniego lavinų pavojus. Kai kopia tokia nedidelė, virvėmis vieni su kitais sujungta grupė, pasidavus vienam jos nariui, tektų grįžti visiems. 

Kadangi tądien buvo ypač palankus oras kopti, mūsų ekspedicija nebuvo vienintelė. Didesnių ar mažesnių grupių buvo kur kas daugiau, tad susidarė nemaži kamščiai. Stipresni ir greitesni nebuvo patenkinti, tačiau asmeniškai man tai buvo pačios geriausios akimirkos, leidusios stabtelėti ir bent kiek atgauti kvapą. Kopiančiųjų kamščiai susidarė ir likus apie 500 m iki viršūnės. Tai lemiami metrai, kai kiekvienas žingsnis reikalauja ypatingų fizinių pastangų ir nepalaužiamos valios. 

Viršūnė! 8 val. 20 min. vietos laiku didžiojoje Kaukazo viršukalnėje suplevėsavo Pasvalio vėliava (galbūt, kaip ir Himalajuose, – pirmą kartą). Tą akimirką pamiršau visus sunkumus. Sielą užvaldė džiaugsmas ir pasididžiavimas. 

Praleidus Kazbeko viršūnėje dešimt minučių, atėjo metas leistis. Nors nusileidimas yra sąlyginai lengvesnis, tačiau ir čia laukia savi iššūkiai: karštis, kuris atsiranda dėl vis aukščiau kylančios saulės, fizinis nuovargis. 

Grįžtant teko kirsti perėją, kur vienoje pusėje plyti milžiniška kalno siena, nuo kurios nuolat byra didesni ir mažesni akmenys. Pavojinga vieta, kurią reikia kirsti iki vidurdienio, nes dėl saulės kaitros, tirpstančio vandens, riedulių kritimas suintensyvėja, tad nemažą atkarpą teko kone bėgte bėgti, stebint, ar neatskrieja koks pavojingas luitas. 

Grįžimas į stovyklavietę užtruko dar kone penkias valandas. O visa ekspedicija truko 12 valandų. Viršūnę pasiekė 25 iš 27-ių kopusiųjų. Daliai sutrukdė aukštumų ligos sukeltos sveikatos problemos. Nieko pavojingo, deja, kartais ne kiekvienas gali tai padaryti. 

Kalnai – magiška vieta. Jie užburia, įtraukia ir nepaleidžia. Linkiu kiekvienam patirti jų magiją. 



REDAKCIJA REKOMENDUOJA