Šeštadienį netikėtai miręs medžio drožėjas, Liongino Šepkos premijos laureatas Venecijus Jočys vieniems buvo keistuolis, kitiems tas, kuris stojant į Europos Sąjungą sudegino tvartą, kažkam – tiesiog tikras žmogus, kuris nepripažino jokių kompromisų, kuris gyveno taip, kaip jautė. Režisierė Janina Lapinskaite apie jį yra sukūrusi filmą. Bandė parodyti šios asmenybės šiek tiek kitokį į kitų nepanašų pasaulį…

Ketvirtadienį po pietų atsisveikinti su menininku Venecijumi į jo sodybą atvyko pažįstami, jo kūrybos gerbėjai, rajono savivaldybės ir kultūros atstovai. Sodybos kieme, paprastai, ant iš dviejų beržo kaladžių ir lentos padarytos pakylos, papuoštos lauko gėlėmis pastatyta kukli urna. Visai šalia jos neatskiriama Venecijaus palydovė – pypkė, kurią retai kada paleisdavo iš rankų.

Pasak velionio dukros, tėčio pelenus priglaus prieš dešimtmetį pasodinto ąžuoliuko pavėsis.