REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Balandžio 12 d. 11:00

Pasivaikščiojimas įspūdžiais

Kaunas

Dianos Zviedrienės paveikslas

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


79461

Įspūdis gali būti įvairus: teigiamas ir neigiamas, stiprus, net sukrečiantis, keliantis emocijas ir jausmus. Gali keliauti per visus metų laikus, per laiką ir erdvę. Gali sukelti bet kas – šviesos blyksnis, atveriantis būties esmę, pamatyta pieva, senamiesčio gatvelė. Savo įspūdžius ir jausmus į parodą „Įspūdžiai ir jų istorijos“ sudėjo menininkė Diana Zviedrienė. Ne tik nutapė, bet ir trumpais tekstais aprašė. Gal kad žiūrovui būtų lengviau, o gal tam, kad geriau suprastume autorę užplūdusius jausmus. Pasivaikščiokime po parodą. sustokime prie kiekvieno darbo ir pajauskime. Patirkime įspūdį.

Lengva pradžia: skraidančios karvės, paskendusios rūke. Stambūs, bet švelnūs potėpiai, blyškios spalvos atpalaiduoja. Atrodo, pūsteltų vėjelis ir nuskristum kartu. Pasak autorės, ypatingoms karvėms reikia ypatingų pievų, todėl jos įkurdintos ant austos lovatiesės.

Toliau marga pieva. Aštrios linijos, sodrūs žali atspalviai, sukuriantys neramią nuotaiką. Tik balti žiedai leidžia šiek tiek atsikvėpti. Po to senas namas, neturintis nei pamatų, nei laiko, nei erdvės – tik kontūrą. Kad tame paveiksle išnyksta laikas, teigia ir pati autorė. Net nejauku – toks stiprus belaikiškumo įspūdis. Autorei pavyko pabėgti nuo laiko.

„Obelų žiedai balti...“ – suskamba dainos žodžiai. Ir nutapyti taip apčiuopiamai, gyvai. Atrodo, gali užuosti, prieiti, pauostyti. Staigūs, drąsūs potėpiai tirštai tepant dažus, išgaunant faktūrą. Beveik be linijų. Tik kai kur viena kita tamsi ir paslaptinga.

Nekaltas žiedų baltumas, pereinantis į drąsias provokuojančias oranžines vėduokles. Ir permatomas šerkšnas ant medžių. Įtampa tokia stipri, kad trūkinėja. Kaip tie medžių kamienai, sutrūkinėję, kontrastuojantys spalvomis. Ir toks giedras skaidrus dangus, baltas lengvutis šerkšnas. Įspūdis sukurtas kontrasto pagalba.
O šalia laivai. Ne tokie, kaip įprasta matyti romantiniuose paveikslėliuose. Jie seni, nejudrūs. Ir kartu nešantys svajones. Kuždasi tarpusavyje. Jie laukia kažko. Gal savo šeimininko, gal svajonės, gal dar vieno, bent vieno štormo, kad pasijustų gyvi.

Čia jaučiamas liūdesys. Sodrios spalvos kuria laukimo įspūdį. Laikinumo jausmą. Įdomiai pasirinktas vieno jų vaizdavimo būdas: tamsių spalvų denis nutapytas stambiais potėpiais, atskleidžiantis visą jausmų amplitudę – nuo užuojautos ir gailesčio iki nerimo.
Keliaujant link pabaigos, darbai įgyja vis daugiau siurrealizmo bruožų. Keistai pakrypusios kažkada buvusio pastato kolonos. Kas tai galėjo būti – rūmai, šventykla, o gal tiesiog kažkieno namai? Šachmatiniai langeliai kuria netikrumo jausmą.

Lyg prieš akimirką būta žmogaus, ir staiga jo nebeliko. Kaip tų karvių, kurios tuoj tuoj išskris savais keliais. Lyg laiką būtų prarijusios juodų langelių duobės. Nėra aštrių linijų, tik lengvi potėpiai ir lankščios išplaukiančios formos. Jokio nerimo. žiūrėdamas pasijunti lyg vaikščiodamas linguojančiu laivo deniu.

Neryškios, nedramatiškos, prislopintos spalvos. Šachmatų partija sužaista, liko tik smėlio laikrodžiai, skaičiuojantys paskutines minutes Galiausiai – skeletas laivo, kuris daugiau jau niekada nebeplauks ir nebeneš svajonių. Jis nebegali. Jis sustingo belaikėje erdvėje. Dar norėtų sumojuoti irklais kaip sparnais ir nuskristi. Tik visiškas susitaikymas su likimu neleidžia to padaryti.
Pradžioje dominuoja rūkas. Vėliau ateina nerimas. Namas, kurio kontūrai išnyksta kažkokioje beribėje neapčiuopiamoje erdvėje, apšerkšniję medžiai, aštrūs ir paslaptingi. Spalvos neiššaukiančios, nerėkia, bet jų deriniai kuria aiškų, stiprų įspūdį.

Žiūrint į bendrą visumą galima išvesti trikampį: nuo skraidančių lengvų karvių emocija kyla aukštyn iki neramių pievų ir medžių, kol pasiekia nerimo viršūnę laivuose ir galiausiai ima slūgti pereidama prie siurrealistinio sapno pojūčio, kuris apima blėstant spalvoms ir lankstėjant linijoms.
Atrodo, tokie paprasti siužetai ir motyvai – augalai, laivai, pastatai, bet sukelia tokias stiprias emocijas. Gal ne šiaip autorė įžanginiame žodyje kalba apie tai, kad pabandė pavaizduoti ją ištikusį įspūdį. Apžiūrinėdamas parodą išgyveni visą jausmų gamą - nuo svajonės, efemeriško lengvumo iki nerimo ir, galiausiai, susitaikymo, visiško apsvaigimo slystančia erdve ir laiku.

Autorė renkasi įvairų spalvų spektrą – nuo šaltų, subtilių. iki šiltų, kai kur net intensyvių. Nesirenkami sudėtingi siužetai – viskas imama „iš gyvenimo“, iš esamos aplinkos, bet kuriama kontrasto, vertikalių ir horizontalių pagalba. Net nereikia sudėtingos kompozicijos – viskas pasakoma paprastai, bet labai aiškiai.

Darbus vienija tapymo maniera – energinga ir kartu lanksti, švelni. žiūrovui subtiliai ir aiškiai perteikiama mintis, kurią autorė norėjo pasakyti. ...Ėjau žiūrėti keletą kartų. Ir vis atrasdavau kažką, kas sustiprina pirmąjį patirtą įspūdį.

Gal naujai pamatytas potėpis, gal medžių kamienų sutrūkinėjimai, gal balti žiedai tamsioje pievoje. Kaskart vis kažkas naujo. Paroda jau baigėsi. Kas spėjo pasidžiaugti įspūdžiais, tam pasisekė. Kas nespėjo – lauksime kitų parodų.

Eglė STANINAITĖ - POPOVA



REDAKCIJA REKOMENDUOJA