REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Rugsėjo 7 d. 15:23

Pasaulis pagal parasparnių pilotą Arminą Petrauską

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt


51507

Žmogus nuo neatmenamų lai­kų pavydėjo paukščiams, galintiems stebėti pasaulį iš dangaus mėlynės. Ilgai žmogus kūrė planus, kaip pasidaryti sparnus ir pralenkti paukščius. Sukūrė. Dabar padanges raižo įvairios skraidymo priemonės – nuo oro balionų iki kosminių raketų, iš kurių žmogus stebi žemę.
Elektrėniškis Arminas Petrauskas – vienas iš nedaugelio Lietuvos ir vienintelis iš Elektrėnų savivaldybės, galvą pametęs dėl parasparnių. Su juo ir pakalbėsime apie pasaulį iš paukščio skrydžio.


Foto galerija:

53cc32e0d96b7aeafa0e5e51ee8ea5c0.jpg
20180809-000216.jpg
20180815-190135.jpg
20180815-193613.jpg
img-20180805-105938.jpg

J.K. Parasparniais Lietuvoje pradėta skraidyti 9-tojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių buvo skraidoma nuo kalvų, upės šlaitų. O kada ir kas paskatino Tave susidomėti šiuo pavojingu sportu?

A.P. Kiek žinau, mano klubo nariai – vieni iš parasparnizmo pradininkų Lietuvoje, o aš asmeniškai pradėjau skraidyti dar būdamas studentas, kai vieną dieną žurnale pamačiau straipsnį apie skraidymus. Tada susižavėjęs šiuo straipsniu pabandžiau tandeminį skrydį (kartu su instruktoriumi).

Vėliau baigiau pilotavimo kursus ir nuo 2006 metų esu parasparnio pilotas. Beje, mano manymu, parasparnizmas nėra toks pavojingas sportas, kaip galėtų atrodyti, labai daug kas priklauso nuo piloto priimamų sprendimų. Kai žmonės bando įsivaizduoti pavojingumo lygį skraidant parasparniu, aš dažnai jiems atsakau, kad mano manymu, tai yra saugiau nei važiuoti motociklu.

J.K. Kiek valandų jau esi skraidęs, koks ilgiausias marš­rutas?

A.P. Aš esu visai nemažai valandų kartu su paukščiais praskrajojęs debesyse, tiksliai pasakyti negaliu, nes ties keliais šimtais valandų nustojau skaičiuoti. Esu nuskridęs keletą gražių maršrutų, vienas jų – iš Birštono iki Zarasų, kuris truko apie aštuonias valandas, o kitą skrydį šiemet nuskridau taip pat iš Birštono startavietės iki Lenkijoje esančio miesto Elk, atstumas matuojant tiesiąja apie 150 kilometrų.

J.K. Ukrainoje dalyva­vai­ Lietuvos parasparnių maršrutinių skrydžių čem­pionate. Kaip sekėsi?

A.P. Aš visas varžybas vertinu truputį kitaip, nei daugelis ten susirenkančių pilotų. Man geros varžybos yra tada, jeigu saugiai paskraidau ir grįžtu namo be traumų. Rezultatai šiose varžybose buvo pakankamai geri, beveik visas še­šias dienas nuskridęs maršrutą nusileisdavau finiše, savo sparno sport klasėje tarp lietuvių užėmiau penktą vietą, o mūsų keturių narių komanda „Viesulas“, kurią sudarė Andrius Baltuonė, Robertas Pesliakas, Tadas Grinevičius ir aš, užėmėme antrą vietą iš keturiolikos komandų.

J.K. Kokiuose dar čempio­natuose esi dalyvavęs?

A.P. Aš dažniausiai dalyvauju varžybose, kurios vyksta Lietuvoje, jų per sezoną būna 5–7. Daug įspūdžių palieka skrydžiai kalnuose, pavyzdžiui Alpėse. Labai geros emocijos užplūsta skriejant virš uolingų ar net snieguotų viršukalnių kelių kilometrų aukštyje, tada galima suprasti, kokie žmonės yra bejėgiai prieš gamtą ir kiek stipriai esame nuo jos priklausomi.

J.K. Kokie aukščiausi pasiekimai?

A.P. Pasiekimų varžybose šiek tiek yra: esu laimėjęs tikslaus nusileidimo pasaulio čempionato etapą, kuris vyko Trakuose ant Galvės ežero ledo. Bet, kaip yra sakęs vienas iš mano instruktorių Rytis: „Parasparnis skirtas skristi, o ne tūpti tik pakilus“. Nuo to laiko aš nekreipiu dėmesio į tikslų nusileidimą, pasirinkau tolimų skrydžių varžybas. Turėjau 2016 metų labai neblogą sezoną, parsivežiau namo tikrai ne vieną apdovanojimą.

J.K. Parasparnių sportas ne tik pavojingas, bet ir brangus. Kaip į pomėgį reaguoja šeima?

A.P. Manau, natūralu, kad šei­ma jaudinasi, kai aš išvykstu į varžybas, ypač kai vykstu į kalnus, kur varžosi šimtas ir daugiau pilotų, ten rizika yra didesnė, lyginant su skraidymu savo malonumui. Vertinant kitus aviacijos sportus šis yra labai mažai investicijų reikalaujantis užsiėmimas, po skraidymo mokyklos įrangą (sertifikuotą skraidymo aparatą, parasparnį) nusipirkti galima už kelis tūkstančius eurų. Žinoma, įrangą reikia atnaujinti, galima pirkti kiek brangesnę – sportinę, bet tai vis tiek gerokai pigiau nei, pavyz­džiui, įsigyti sklandytuvą ar lėktuvą už keliasdešimt tūkstančių eurų.

J.K. Viename interviu save prilyginai Karlsonui. Ar tai todėl, kad mėgsti uogienę ir vaikus, ar kad mėgsti į pasaulį žiūrėti iš viršaus. Koks tas pasaulis pagal pilotą Arminą?

A.P. Uogienė yra labai geras dalykas, vaikystėje ją tikrai labai mėgau.

Žinote, kai pakyli iki debesų (nes pagal taisykles į debesį skristi draudžiama ir pavojinga) tikrai matai, kad žemė yra apvali ir supranti, kad ji mus myli, nes kaip didžiuosius paukščius kylančiomis oro srovėmis (termikais) kelia į dangų, taip ir mus, pilotus, be jokių variklių kelia iki pat debesų. Man skrydis yra pats geriausias poilsis nuo kasdienybės, nuo mobiliojo ryšio, kuris mus visur persekioja, o tokiame aukštyje jo nėra arba tiesiog išjungi telefoną, kad niekas netrukdytų, ore bendraujame tik su kitais pilotais racijomis.

J.K. Ateities planai?

A. P. Planų ir svajonių turiu daug. Aš žmogus, kuris tiki, jog viskas yra įmanoma, jeigu tik to nuoširdžiai nori ir kryptingai sieki. Planuose visada yra aviacija, aš ją esu įsimylėjęs ir nesvarbu, kokiu skraidymo aparatu kilčiau į dangų, aš esu ten laimingas. Tyliai pasvajoju išmokti skrieti su sklandytuvu, jo galimybės ir grei­čiai yra gerokai didesni nei parasparnio. Žmonėms, kuriems kartais pabosta kasdienybė ar tiesiog ieško gerų pojūčių, siūlyčiau paskrieti parasparniu, tikiu jog Jums tai patiks ir galbūt mes susitiksime ore skriejant kartu su didžiaisiais paukščiais.

Ačiū už pokalbį.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA