REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2017 m. Birželio 21 d. 13:00

Pašaukimą surado virtuvėje

Marijampolė

Rita LižaitytėŠaltinis: Etaplius.lt


7212

Dar būdama paauglė Rūta Augustinavičiūtė suprato, kad jos aistra yra maistas ir jo gamyba. Deja, baigtos maitinimo verslo organizavimo studijos ir darbas restorane merginos į virtuvę nenuvedė. Ir tik per laimingą atsitiktinumą ji pasiekė tai, apie ką visuomet svajojo – tapo virtuvės šefe.


Foto galerija:

17453688-10209185559388071-765453849-o.jpg
img-2440.jpg
img-2444.jpg
img-2445.jpg

Virtuvė traukė nuo mažens

Iš Marijampolės kilusiai Rūtai klausimo, ką ji norėtų veikti gyvenime, beveik niekada nekilo. Mergina nuo mažens žinojo, kad savo profesinę veiklą ji norėtų sieti su maistu.

Įstojusi į Vilniaus kolegiją ir pasirinkusi maitinimo verslo organizavimo studijas mergina pradėjo ir dirbti. Dirbdama padavėja vis dirsčiodavo į virtuvę su viltimi baigusi studijas ir pati ten patekti. Situacija susiklostė taip, kad gavusi diplomą mergina pakliuvo ne į virtuvę, o tapo restorano administratore. Iš pradžių pykusi, vėliau susitaikė su likimu ir manė, jog jai tiesiog nelemta gaminti. Sako, administratorės darbas net pradėjo patikti, tačiau mergina vis tiek nesijautė laiminga.

Restoraną iškeitė į optiką

Rūta sako tada maniusi, kad ji pati nežinanti ir nesuprantanti, ko nori, todėl metusi darbą restorane įsidarbino optikoje.

– Su optika nieko bendra, išskyrus tai, kad pati nešioju akinius, neturėjau. Įsidarbinau ten tik tam, kad atitrūkčiau nuo mane supusios aplinkos ir suprasčiau, ko iš tiesų noriu. Pradirbusi ten pusę metų supratau, kad šis darbas tikrai ne man ir kad mane tikrai traukia virtuvė, – prisiminė Rūta.

Supratusi, kad norėdama pakliūti į profesionalią virtuvę turi turėti šiokios tokios patirties, pažįstamų dėka susirado žmones, gaminančius maistą pokyliams ir banketams. Mergina pasisiūlė jiems laisvadieniais dirbti be atlygio mainais už galimybę įgyti patirties. Šitaip darbą optikoje derindama su darbu banketuose Rūta praleido apie porą mėnesių, iki kol įvyko lemtinga pažintis.

– Į Vilniuje vykusią maisto ir gėrimų mugę nuvykti pakvietė draugė. Viename iš daugybės stendų gamino Beata Nicholson. Užsukome paprašyti autografo jos knygai. Moteris mus pašnekino, klausė, ką veikiame gyvenime. Papasakojau jai savo istoriją, o ji, išgirdusi apie mano norą gaminti, liepė parašyti jai žinutę socialiniame tinkle „Facebook“ ir papasakoti apie save daugiau, – susitikimą prisiminė Rūta.

Pradėjo kepti picas

Mergina padarė ko prašyta ir garsios kulinarės atsakymo laukė apie du mėnesius. Vieną dieną važiuojant troleibusu dzingtelėjo telefonas ir ji pamatė Beatos žinutę su pasiūlymu prisijungti prie jos vyro buriamos komandos, kuri Kaziuko mugėje Vilniuje keps picas. Rūta vos neišvirto iš koto.

– Ilgai nedvejojusi sutikau. Buvau paskirta pjaustyti ką tik iškepusias picas ir atiduoti jas klientams. Prie picų nusidriekė eilės, patyriau didžiulį nuovargį, tačiau emocinis pasitenkinimas viską atpirko, – prisimena R. Augustinavičiūtė.

Pamatęs, su kokiu užsidegimu ir entuziazmu dirba Rūta, Tomas Nicholsonas pakvietė ją prisijungti prie naujai kuriamos „Jurgis ir Drakonas“ komandos, kuri, važinėdama po įvairius renginius ir šventes, kepė picas. Šį kartą merginai teko atsakomybė picas gaminti. Kelionės po renginius tęsėsi apie 8 mėnesius, kol buvo nuspręsta atidaryti ir stacionarų restoraną „Jurgis ir Drakonas“, kuriame Rūta ir toliau kepė tas pačias picas.

Pasiūlė vadovauti virtuvei

Rūtos, kaip picų kepėjos, karjera tęsėsi neilgai. Po trijų mėnesių ji pradėjo dirbti virtuvėje, o dar po trijų tapo jos šefe.

– Kadangi netrukus po pirmo restorano atidarymo buvo atidarinėjamas antras, pirmo šefė išvyko dirbti į jį. Atlikti jos pareigas buvo pasiūlyta man. Savo jėgomis besąlygiškai nepasitikėjau, tačiau giliai mintyse žinojau, kad galiu. Jei būčiau atsisakiusi, taip ir nebūčiau pajudėjusi į priekį. Tikiu, kad norint kažką pasiekti, reikia nuolat save stumti iš komforto zonos, – teigė mergina.

Šitaip keldama sau iššūkius mergina restorane „Jurgis ir Drakonas“ save išbandė visose įmanomose pozicijose. Vadovaujant merginai buvo atidarytas trečias restoranas „Jurgis ir Drakonas“, Rūta save išbandė ir maisto technologės pareigose, taip pat prisidėdavo atnaujinant restorano meniu, vesdavo įvairias paskaitas, edukacinius užsiėmimus.

– „Jurgį ir Drakoną“ žinojau atmintinai. Supratau, kad šiai patirčiai turi ateiti pabaiga. Esu labai dėkinga Beatai ir Tomui už pasitikėjimą ir galimybę įgauti neįkainojamos patirties, bet jau buvo laikas pradėti naują etapą. Tas etapas vadinasi „Say cheese“ (angl. „Sakyk „sūris“). Jau daugiau kaip pusę metų dirbu su šiuo projektu. Kol kas tai specializuota sūrio parduotuvė, tačiau netrukus šalia jos atsiras nedidelė kavinė, vadinamasis bistro. Aš esu atsakinga už šios naujos vietos meniu sudarymą, o vėliau ir maisto gamybą. Taigi peiliai manęs jau laukia, – kalbėjo Rūta.

Savo pašaukimą linki surasti kiekvienam

Akivaizdu, kad viskas, ką šiandien turi Rūta – atkaklaus ir kruopštaus darbo vaisiai. Pasak merginos, galbūt būtų dar kitaip ir geriau, jei ji būtų supratusi ir permainų ėmusis anksčiau.

– Visada žinojau savo pašaukimą, tik iki jo man teko eiti aplinkkeliu. Galbūt jei tinkamu laiku būčiau paskaičiusi tekstą, kuriame žmogus būtų dalijęsis savo patirtimi ir skatinęs imtis veiksmų, kurie vestų tikslo link, administratorės pareigas ir darbą optikoje būčiau metusi daug anksčiau. Tad savo patirtimi dalijuosi tikėdama, kad ji galbūt kažką įkvėps imtis pokyčių, – optimistiškai kalbėjo Rūta, bet pridūrė, kad vien įkvėpimo nepakanka. Kalbėdama apie virtuvę ir maisto gaminimą mergina akcentavo, jog tai turi tapti gyvenimo būdas, nes darbas virtuvėje – sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

– Jei vadovauji virtuvei, turi suprasti, kad tau teks dirbti daugiau nei 12 valandų per parą. Reikia žinoti, kad imdamasis tokių pareigų tampi atsakingas už daugybę dalykų – restorano įvaizdį, žmones, kuriems dirbi ir kurie dirba su tavimi. Jau nekalbu apie maisto kokybę ir darbo virtuvėje sustygavimą. Negana to, reikia suprasti, kad virtuvėje dažnai teks leisti savaitgalius, šventes, draugų gimtadienius, vakarėlius. Negali būti jokių pasiteisinimų, todėl toks darbas turi be galo patikti, kad praleistą vakarėlį kompensuotų patirtas malonumas gaminant, – samprotavo Rūta.

Nuotraukos iš pašnekovės albumo



REDAKCIJA REKOMENDUOJA