REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Lapkričio 5 d. 13:54

Pasakos abstrakčiojo simbolizmo kalba

Vilnius

Neringa TuškevičienėŠaltinis: Etaplius.lt


59030

„deTALES“ – Erikos Petunovienės (Aytės) personalinė paroda, vykstanti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje iki šių metų lapkričio 12 d. (Žygimantų g. 1, Vilnius). Parodos pavadinime užkoduota dviguba prasmė – „detalės“ ir „pasakos“. Lietuvių kultūroje ypatingą vietą užima pasakos – jomis perteikti pagrindiniai mūsų tautos pasaulėvaizdžio elementai. Tamsa ir pavojus, šviesa ir saugumas, gudrumas, ramybė, žmonių, gyvūnų ir mistinis anapusinis pasaulis perteikti parabolėmis, perkeltine prasme. Dailininkė siekia mūsų kultūrinį paveldą – pasakas – pavaizduoti aktualia forma.


Foto galerija:

img-20181022-112133.jpg
stairs-to-the-new-horizons-90x90.jpg
tokyo-120x100.jpg
601.jpg
saga-100x120.jpg
44490418-1945424639094107-6758847303362019328-n.jpg

Eponiminiai parodos paveikslai „Saga“ ir „Legenda“ pristato Erikos Petunovienės požiūrį į pasakų plotmę. Pirmasis kūrinys yra grįstas temperamentų mįsle – ar stebėtojas sugebės įžvelgti detalėmis išreikštas paveikslo prasmes bei idėjas ir kurį iš daugelio drobėje susipynusių siužetų jis atpažins – kas pamatys karalių, kas drakoną, kas gudrią lapę arba valtį ramiame vandenyje… Šie archetipiniai personažai (kurių charakterius galime nuspėti) yra įrėminti hiperrealioje erdvėje. Tai vandenį, žemę, saulę talpinanti sapnų realybė, atspindinti, kaip pasakose vaizduojamos istorijos mus įtraukia į aiškių ribų neturinčią alternatyvią dimensiją, o mes patys tarsi tampame vienu iš pasakų personažų.

Antrasis paveikslas „Legenda“ rodo asmeninį autorės santykį su šia neapibrėžta mitologine plotme. Paveikslo personažai gimė iš tapytojos sąmonės ir abstrakcijos – tapymo metu. Juos galima sieti su konkrečiais charakterių tipais, tačiau tikroji paveikslo tema yra mitologinė harmonija ir betarpiškas supratimas. Kaip ir kompoziciją karūnuojančios skirtingų dangaus kūnų alegorijos, pasakose personažų prigimties skirtumai neturi įtakos laimei, meilei, draugiškumui ir bendrystei. Kūriniai yra dviprasmiški, lygiai taip pat kaip ir pasakos, kuriose tikroji istorija apie pirmapradį gėrį, bendras vertybes ir būdus, kuriais blogis yra nugalimas šviesos, slypi po spalvingo pasakojimo rūbu.

Kiti parodos paveikslai yra skirti dekonstruoti menines priemones, sukuriančias mums visiems gerai pažįstamą meninę fikciją – pasaką. Visa paveikslų serija sprendžia meninį uždavinį – kaip abstrakčiosios dailės kalba (nenaudojant tiesioginių įvaizdžių) sukurti aiškiai pajaučiamą fikcinę erdvę ir atmosferą nenaudojant apibrėžtų įvaizdžių. Galima atkreipti dėmesį, kad pasakose fikcinė erdvė (t. y. „dekoracijos“ siužetui) yra kuriama naudojant nedetalizuotus, bet labai apibendrintus universalius įvaizdžius. Veiksmas dažnai vyksta tokiose archetipinėse vietose kaip „miškas“, „miestas“, „jūra“ ar „tamsi naktis“. Fikcinės erdvės nebūtina detalizuoti iki smulkmenų, pasakose apie ją užtenka užsiminti, o visas atitinkamas detales užpildo skaitytojo (klausytojo) fantazija. Tokia vaizduotę sužadinanti įtampa gali būti puikia menine užduotimi abstrakčiajai tapybai. Šiuo meniniu principu sukurti keli parodos paveikslai. Paveiksle „Nauja pradžia“ kuriama meninė erdvė įkūnija pasipriešinimo, protesto ir drąsos idėją. Ją perteikia keturių plotmių – nakties, dangaus, jūros ir uolos – motyvai. Pagal įstrižainę komponuoti siluetai perteikia kitokį, neįprastą situacijos matymo kampą. Dinamišku siluetu ir energingais potėpiais išsiskiria dangaus plotmė, susiliejanti su „jūra“ ir vaizduojanti stichijų maišymąsi. Dinamiško verpeto fone išsiskiria stabili uola, kuriai kompozicijoje suteikta kone tiek pat erdvės, kaip ir maištingam fonui. Į viršų išsišokanti forma simbolizuoja atkaklumą, sugebėjimą likti stabiliam esant neapibrėžtam chaosui, perteiktam kontrastingų tamsių ir ryškių atspalvių sūkuriu. Paveiksle „Miško komunikacija“ gamtinė erdvė stebinančiai yra perteikta metriniu ritmu mechaniškai pakartotais vertikaliais elementais, kurie fiksuoja medžių tapatumą, jų augimo automatiškumą nuo sėklos iki kamieno į viršų. Tikrąjį stichijos elementą paveiksle simbolizuoja plastiški „siūlai“, turintys nurodyti neapčiuopiamus saitus ir gamtos ryšį bei pavaldumą iracionaliai, taikiai neapčiuopiamų stichijų jėgai.

Priešinga fikcinė erdvė yra vaizduojama paveiksle „SOS (Tokyo)“. Kūrinyje pavaizduota, kaip mes stereotipiškai įsivaizduojame metropolio aplinką. Tai naktinių šviesų pripildytas miestas, kuriame gamtos elementai gali būti pajuntami tik kaip chaotiškos stichijos (lietus), ir kuriame mechaniškai (šviesoforo signalais) palaikoma tvarka bei stokojama žmogiškojo kontakto. Šią meninę erdvę galima suvokti stebint Erikos Petunovienės paveikslą, tačiau jame nėra jokių tiesioginių erdvės nuorodų – visa „dekoracija“ yra perteikta sugestyviaisiais, meniniais ženklais ir universaliaisiais simboliais – laisvi dažų nutekėjimai ženklina lietų, geometrinio tinklelio užuominos ir vertikalūs siluetai simbolizuoja racionalią miesto architektūrą, jų perėjimas į neapibrėžtą paveikslo apačios plokštumą – atspindžius šlapiuose gatvių paviršiuose, o apskritą raudoną dėmę lankytojas instinktyviai linkęs sieti su kiekvieną dieną miesto aplinkoje matomu „stop“ signalu. Visas pasakojimas apie urbanistinį gyvenimo būdą yra papasakotas less is more (mažiau yra daugiau) principu, stengiantis atvaizduoti kuo mažiau tiesiogiai suprantamų detalių. Galiausiai žmogiškąjį ryšį, kurio visi instinktyviai siekiame, iliustruoja autorės rankos antspaudas, kurį pasąmoningai norime paliesti. Tai kitokia pasaka – vadinamoji „urbanistinė legenda“ (angl. urban legend), kurioje atspindėta tai, kaip mes esame linkę suprasti didmiestį ir jo įvaizdžius.

Kituose Erikos Petunovienės paveiksluose pasakų archetipai yra perteikiami nebe erdvės ar atpažįstamų įvaizdžių užuominomis, bet formalistiniu plokštumos skaidymo metodu. Dailininkė ieško savito piešinio, kurį būtų galima estetiškai įkomponuoti drobės rėmuose „Vyras ir jo šuo, laikantis mėnulį“, „Laiptai į naujus horizontus“ ir „Fauna“. Šie spalvingi paveikslai pasižymi ekspresyvių linijų grafiniu piešiniu, kuriame atidi akis gali įžiūrėti vaizduojamą siužetą ir jo daugybingumą (pvz., paveiksle „Fauna“ yra sutalpinta daugybės įvairių gyvūnų siluetų). Kitu atveju paveikslus galima traktuoti kaip abstrakčias plokštumines kompozicijas, kuriose galima įvertinti linijų plastiką ir atspalvių pusiausvyrą. Raktinis šio kūrybinio metodo paveikslas yra „Grįžulo ratai“. Balta (taigi, sąlyginai tuščia ir abstrakti) paveikslo plokštuma yra užpildyta vingiuojančiu siūlu ir išlaistytų dažų linijomis. Šią plokštumą galima vertinti kaip dekoratyvų („atsitiktinai“ be žmogaus įsikišimo – kadangi nėra matoma jokių dailininko rankos ar potėpio ženklų) paviršių. Vis dėlto, autorė provokuoja šį paviršutinišką piešinį suvokti kaip sistemą, po linijomis paslėpdama spalvines „žvaigždes“, atitinkančias Grįžulo ratus. Taip autorė pabrėžia įtampą tarp meninės formos ir meninio turinio – paveikslų formali raiška gali būti pajuntama paviršutiniškai, tačiau tikroji „idėjinė“ jų struktūra provokuoja ieškoti papildomų prasmių. Kaip ir pasakose, kuriose tikrasis turinys (parabolės) yra paslėptas po iš pažiūros lengvabūdiška forma.

Kiti dėmesį prikaustantys autorės paveikslai – „Būties vieta“, „Mėnulis“, „Skylant į meilės gabalėlius“, „Auksinės bangos“ ir „Kometų lietus“ vaizduoja pirmapradžius elementus, perteiktus autorės įvaldyta abstrakčiosios tapybos kalba. Kai kurie autorės paveikslai yra dekoruoti blizgesiu, kas suteikia paveikslams dinamišką savybę atrodyti vis kitaip kintant apšvietimui.

Paskutinioji paveikslų grupė atspindi šiuolaikinių pasakų įvaizdžius – juose naudojami ryškūs atspalviai, sutinkami kasdien mus supančiose medijose ir socialiniuose tinkluose. Paveikslas „Apelsinai: būk kitoks“ perteikia naują modernaus pasaulio archetipą – apelsinai šiuolaikinėje kultūroje sietini su tolimųjų šiltų kraštų, švenčių ir vaikystės įvaizdžiais. Paveikslas „Meilės prisilietimas“ vaizduoja kristalus primenančias struktūras, kurias dinamiškai perveria ekspresyvios ryškių ciklameno spalvų linijos. Parodą užbaigia kitoks, gatvės grafiti techniką primenantis parodos paveikslas „Vienaragis“, kuris įkūnija populiariojoje kultūroje dažnai matomą prikeltą mitologinį personažą, transformuotą į k-pop ir anime stiliaus ryškiaspalvę figūrą.

Paroda „deTALES“ atskleidžia Erikos Petunovienės imlumą ją supantiems praeities ir šiuolaikiniams kultūriniams įvaizdžiams. Autorė juos sugeba transformuoti į nedidelių – trijų, keturių ar penkių paveikslų ciklą – kuomet jos dėmesys yra skiriamas kitokiai tos pačios temos sintezei. Neįprastas mūsų pajautai ryškus paveikslų koloritas perteikia norą įkvėpti gyvybės ir inovacijos mums gerai pažįstamiems siužetams, taip atskleidžiant juos aktualioje „šviesoje“. Būtent spalvingumą menininkė naudoja kaip savo sąmonės išraišką, kas leidžia įžvelgiant universalias paveikslų temas tuo pačiu metu atrasti asmeninį ryšį su menininkės vidiniu pasauliu. Kviečiame susipažinti su įvairiose Lietuvos ir užsienio parodose pristatyta dailininkės kūryba.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA